Klastojimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Už falsifikaciją numatyta baudžiamoji atsakomybė. [[Lietuvos baudžiamasis kodeksas|Lietuvos Baudžiamasis kodeksas]] numato atsakomybę už veikas[[veika]]s, kurias darant klastojami materialiojo pasaulio objektai, pvz., kitos įmonės [[Prekinis ženklas|prekių]] ar paslaugų ženklo naudojimas, netikrų [[pinigai|pinigų]] ar [[Vertybinis popierius|vertybinių popierių]] gaminimas, netikrų mokamųjų priemonių, skirtų atsiskaityti ne grynaisiais pinigais, gaminimas, [[Dokumentas|dokumento]] suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas, parašo, [[Antspaudas|antspaudo]], spaudo ar blanko suklastojimas ir kita. Numatyta atsakomybė ir už literatūros, mokslo, meno ar kitikių kūrinių falsifikaciją.

Su falsifikacija dėl įvairių sumetimų susiduriama dažnai. Paprasčiausia yra valgomų prekių falsifikacija, su kuria policiniu būdu kovojama nuo XIX a. [[Asmens dokumentas|Asmens dokumentų]] falsifikacija praktikuojama jau ilgus šimtmečius. XIX a. Lietuvoje veikė ištisos dirbtuvės, kuriose buvo gaminami bajoriški dokumentai, o nefalsifikuotų [[metrikai|metrikų]] XIX a. beveik neturėjo nė vienas kunigas, kilęs iš baudžiauninkų. Metraščių ir šiaip istorinių šaltinių falsifikacija prasidėjo atsiradus istorijos mokslui. Pasaulio istorijoje žinomas viduramžių falsifikatas [[„Konstantino dovanojimas“]] (XVIII a.), Lietuvos istorijoje – „S. Grunau kronika“ (XVI a.), T. Narbuto „Raudonės metraštis“ (XIX a.). Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu išleista nemažai leidinių su [[kontrafakcija]] (netikru spausdinimo vietos ir laiko nurodymu norint ką suklaidinti).

Dailės kūrinių falsifikatų atsirado pradėjus kolekcionuoti dailės kūrinius. Pirmosios falsifikacijos atsirado sen. [[roma|Romoje]], vėliau su išplitusia [[Kolekcionavimas|kolekcionavimo]] mada atgimė [[renesansas|Renesanso]] epochoje. Plito XIX a. ir ypač XX a. Falsifikatai pagaminami sumaniai ir juos nustatyti galima tik atlikus specialią ekspertizę (pagal mikroskopinę, cheminę ar [[rentgeno spinduliai|rentgeno]] spindulių analizę). Perteikiamas meno laikotarpio, mokyklos ar dailininko stilius, kūrinio faktūra, kompozicija, dekoro elementai, medžiaga, cecho ar dirbtuvės ženklas, dailininko parašas. Padaromi netgi kūrinio susidėvėjimo požymiai (patamsėjimas, sužalojimas). Dirbtinai sendinama drobė, popierius, [[dažas|dažų]] sluoksnis, sukuriama patina, krakeliūros.