Klastojimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

182 pridėti baitai ,  prieš 12 metų
S
nėra keitimo aprašymo
S
 
'''Falsifikacija''' (lot. ''falsifico'' - klastoju) – tai sąmoningas, tyčinis ko nors iškraipymas, klastojimas, pakeitimas netikru dalyku ar visai naujo pagaminimas, siekiant asmeninės naudos, pasipelnymo ar kitų tikslų.
 
Už falsifikaciją numatyta baudžiamoji atsakomybė. [[Lietuvos baudžiamasis kodeksas|Lietuvos Baudžiamasis kodeksas]] numato atsakomybę už veikas[[veika]]s, kurias darant klastojami materialiojo pasaulio objektai, pvz., kitos įmonės [[Prekinis ženklas|prekių]] ar paslaugų ženklo naudojimas, netikrų [[pinigai|pinigų]] ar [[Vertybinis popierius|vertybinių popierių]] gaminimas, netikrų mokamųjų priemonių, skirtų atsiskaityti ne grynaisiais pinigais, gaminimas, [[Dokumentas|dokumento]] suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas, parašo, [[Antspaudas|antspaudo]], spaudo ar blanko suklastojimas ir kita. Numatyta atsakomybė ir už literatūros, mokslo, meno ar kitikių kūrinių falsifikaciją.
 
Su falsifikacija dėl įvairių sumetimų susiduriama dažnai. Paprasčiausia yra valgomų prekių falsifikacija, su kuria policiniu būdu kovojama nuo XIX a. [[Asmens dokumentas|Asmens dokumentų]] falsifikacija praktikuojama jau ilgus šimtmečius. XIX a. Lietuvoje veikė ištisos dirbtuvės, kuriose buvo gaminami bajoriški dokumentai, o nefalsifikuotų [[metrikai|metrikų]] XIX a. beveik neturėjo nė vienas kunigas, kilęs iš baudžiauninkų. Metraščių ir šiaip istorinių šaltinių falsifikacija prasidėjo atsiradus istorijos mokslui. Pasaulio istorijoje žinomas viduramžių falsifikatas [[„Konstantino dovanojimas“]] (XVIII a.), Lietuvos istorijoje – „S. Grunau kronika“ (XVI a.), T. Narbuto „Raudonės metraštis“ (XIX a.). Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu išleista nemažai leidinių su [[kontrafakcija]] (netikru spausdinimo vietos ir laiko nurodymu norint ką suklaidinti).
 
Falsifikacija gali atsirasti dėl įvairių motyvų: patriotinių, politinių, cenzūros, pelno ar kitų. Žinomi nuo [[antika|Antikos]] laikų. Vėlesniais laikais imta imituoti epochos stilių, rašomąją medžiagą, raštą, kitas [[poligrafija|poligrafines]] savybes. [[literatūra|Literatūros]] falsifikatai pasirodė su rašto atsiradimu. Minėtinas C. Sigoniuso 1583 m. paskelbtas [[Markas Tulijus Ciceronas|Cicerono]] raštų falsifikatas, J. P. Collier 1852 m. „surado“ naujus Šekspyro veikalus, V. Aleksio V. Skoto vardu paskelbė romanus.
 
Dailės kūrinių falsifikatų atsirado pradėjus kolekcionuoti dailės kūrinius. Pirmosios falsifikacijos atsirado sen. [[roma|Romoje]], vėliau su išplitusia [[Kolekcionavimas|kolekcionavimo]] mada atgimė [[renesansas|Renesanso]] epochoje. Plito XIX a. ir ypač XX a. Falsifikatai pagaminami sumaniai ir juos nustatyti galima tik atlikus specialią ekspertizę (pagal mikroskopinę, cheminę ar [[rentgeno spinduliai|rentgeno]] spindulių analizę). Perteikiamas meno laikotarpio, mokyklos ar dailininko stilius, kūrinio faktūra, kompozicija, dekoro elementai, medžiaga, cecho ar dirbtuvės ženklas, dailininko parašas. Padaromi netgi kūrinio susidėvėjimo požymiai (patamsėjimas, sužalojimas). Dirbtinai sendinama drobė, popierius, [[dažas|dažų]] sluoksnis, sukuriama patina, krakeliūros.
 
== Šaltiniai ==
34 231

pakeitimas