Tamara de Lempicka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Savitas, neįprastas ir ryškus Marijos tapymo stilius, anot A. Lote, paveiktas „švelnaus kubizmo“, išsivystė labai greitai, tačiau puikiai įkūnijo šaltą, bet kartu ir jausmingą Art Deco stilių. Marijos nuomone, [[Pablo Picasso|Picasso]] savo kūryba „neįprastai įkūnijo destrukciją“, o daugelis [[impresionizmas|impresionistų]] tapė neprofesionaliai ir naudojo per daug „purvinų“ spalvų. Marijos technika buvo laikoma elegantiška, tikslia, neįprasta.

 

Pirmajai parodai [[Milanas|Milane]] (Italija) 1925 m., kuriai surengti de Lempicka susilaukė paramos iš Emanuelio Kastelbarko (''Emmanuele Castelbarco''), Marija per 6 mėn. nutapė 28 naujus paveikslus. Ji tapo viena populiariausių to meto [[kunigaikštis|kunigaikščių]], aristokratų, aukštuomenės atstovų portretų tapytoja. Naudodamasi iškilių visuomenės veikėjų pagalba, de Lempicka eksponavo savo darbus prestižiškiausiuose salonuose ir galerijose. Ji buvo kritikuojama ir aukštinama dėl savitų ir modernių tapytojo Jean Auguste Dominique Ingres paveikslų interpretacijų (pvz. paveiksas „Group of Four Nudes“). 1927-1928 m. tapytojos darbai buvo įkainojami 50 000 Prancūzijos [[frankas|frankų]] (suma, lygia 2 000 JAV dolerių; šiais laikais didesne 10 kartų).

 

1927 m. de Lempicka buvo pirmą kartą apdovanota. Ji laimėjo prizą tarptautinėje ''de Beaux Arts'' parodoje Prancūzijoje už "Kizetė Balkone" („Kizette on the Balcony“) portretą.

 

1929 m. de Lempicka nutapė garsųjį savo autoportretą "Tamara Žaliame Bugati" („Tamara in Green Bugatti“) vokiečių mados žurnalo „Die Dame“ viršeliui. Kaip teigiama žurnale „Auto-Journal“ 1974 m., „Tamaros autoportretas – savimi pasitikinčios ir nepriklausomos moters atvaizdas. Ji dėvi pirštines, šalmą tuo įrodydama savarankiškumą. Šaltas [[moteris|moters]] grožis persmelkia grėsminga būtimi, tačiau ją išlaisvina“.