Sepuku: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 baitai pašalinti ,  prieš 12 metų
nėra keitimo aprašymo
S
Sepuku atsiradimas buvo daugiau praktinio pobūdžio – nusikirsti galvą gan sudėtinga, be to, tikėta, kad [[siela]] yra [[pilvas|pilve]], taigi pilvo perpjovimas laikytas tiesiausiu keliu [[mirtis|mirti]].
 
Ilgainiui šis reiškinys apipintas sudėtinga filosofija: atlikdamas ''sepuku'' [[samurajus]], įveikdamas [[skausmas|skausmą]] ir [[mirties baimė|mirties baimę]], demonstruodavo savo stiprybę ir savo ketinimų grynumą prieš dievus ir žmones. Dauguma samurajų rašė, kad norint perpjauti sau pilvą reikia ypatingos drąsos, ir ilgainiui tai tapo tik jų privilegija. Paprastiems žmonėms buvo leista pasikarti ar nusiskandinti, samurajų moterims persipjauti gerklę ([[džigai]] ceremonija), tačiau tik samurajai galėjo įvykdyti sepukkusepuku. Paprasta mirtis laikyta tik žinomų išdavikų lemtis.
 
Vienas samurajus gerokai vėliau po pirmosios tokio pobūdžio savižudybės rašė, kad kūnas ir siela yra kaip obuolys ir jo šerdis. Tai galima pamatyti tik akimis. Todėl kaip ir norint pamatyti obuolio šerdį, jį reikia perpjauti peiliu, taip ir žmogaus siela tampa matoma tik “išlaisvinus” ją iš kūno.
**''Džiunši'' (''Junshi''): savižudybė dėl šeimininko mirties. Dažnai sutinkama samurajų karų metu, tačiau ''džiunši'' buvo uždraustas [[Edo epocha|Edo epochoje]] dėl didelio samurajų mirčių skaičiaus. Paskutinė žymi savižudybė buvo 1912 m. kai sekdamas [[Imperatorius Meidži|imperatoriumi Meiji]] nusižudė generolas ''Nogi Maresue''.
**''Kanši'' (''Kanshi''): savižudybė protestuojant. Ne itin dažna. Žudydavosi, kai šeimininkas kitaip neišklausydavo samurajaus nuomonės. Žymiausią tokio pobūdžio savižudybę įvykdė ''Hirate Nakatsukasa Kiyohide'' (1493-1553), kuris bandė priversti jauną ir netolerantišką [[Oda Nobunaga]] pakeisti savo gyvenimo stilių.
**''Sokocuši'' (''Sokotsu-shi''): taip vadinama savižudybė, kai samurajai norėdavo atlyginti kam nors už savo blogą poelgį. Tai – geriausiai žinoma sepukkusepuku priežastis, kuri buvo gan populiari. Generolas ''Yamamoto Kansuke Haruyuki'' (1501-1561), kuris įsiveržė į priešininkų būrį, taip savo šeimininkui Takeda sukeldamas mirtiną pavojų, sunkiai sužeistas pabėgo iš kovos lauko ir nusižudė. Admirolas Takijiro Onishi nusižudė atsiprašydamas už visų [[kamikadzė|kamikadzių]], kurių atakas jis pasiūlė, mirtį.
 
==Ritualo eiga==
[[Image:Seppuku.jpg|thumb|left|250px|Sepuku ritualas]]
 
Sepuku buvo atliekamas dviem etapais: su ''[[vakizaši]]'' (trumpu kardu) arba ''[[tanto]]'' (peiliu) per pilvą ir dažniausiai po to sekusiu galvos nukirtimu. [[Edo laikotarpis|Edo laikotarpiu]] sepukkusepuku tapo sudėtingu [[ritualas|ritualu]].
 
Pirmiausia, buvo išdėstomas baltai aptrauktas [[tatami]], ant kurio padedama didelė balta [[pagalvė]]. [[liudininkas|Liudininkai]] turėdavo diskretiškai pasitraukti į vieną tatami pusę, priklausomai nuo to, kokia svarbia laikyta savižudybė.
Samurajus, dažnai apsivilkęs baltą [[kimono]], klaupdavosi ant pagalvės, jo judesiai turėjo būti ramūs. Vieno metro atstumu už samurajaus kairėje klaupdavosi jo ''kaišiakunin'' (“antrasis”). “Antrasis” dažniausiai būdavo artimiausias “velionio” draugas, nors jo pareigos nelaikytos populiariomis. Jo pareigos buvo nutraukti savižudžio kančias, nukertant galvą, samurajui persipjovus pilvą. Neteisingai atlikti pareigą buvo laikyta didele gėda, todėl ''kaišiakunin'' privalėjo turėti tvirtą ranką. Itin gėdinga buvo visiškai nukirsti galvą - ji turėjo likti sukibusi su kūnu neperpjautos odos juostele. ''Kaišiakunin'' pagalba buvo privelegija, kuri priklausė tik garbingai kovojusiems - už netikusį elgesį charakiri nubaustas samurajus į tokią pagalbą neturėjo teisės.
 
Priešais samurajų ant lakuoto padėklo būdavo padėtas peilis. Kai samurajus buvo pasiruošęs, jis kiek atlaisvindavo kimono klostes, kad matytųsi pilvas. Tada viena ranka paimdavo peilį, kita ištraukdavo jį iš makšties, ją padėdamas kitoje pusėje. Taip paruošęs, peiliu prapjaudavo savo pilvą kryžmai iš kairės į dešinę. Peilis turėjo būti grąžintas į žaizdą ir tada pjaunama aukštyn. Dauguma samurajų agonijoje šio paskutinio pjūvio neatlaikydavo, nes “antrasis” dažniausiai nukirsdavo galvą, pastebėjęs pirmuosius kančios ženklus. Pirmasis pjūvis vadintas ''džiūmondži'' (''jūmonji'' – “kryžminis pjūvis”), o įvykdžius ir antrąjį, laikyta itin ypatingu sepukkusepuku.
 
Labai svarbus buvo samurajaus tvirtumas sepukkusepuku metu. Nemažai istorinių dokumentų pasakoja apie samurajus, kurie prieš savižudybę prarasdavo šaltakraujiškumą ir jiems būdavo priverstinai nukertama galva. Tikrasis sepukkusepuku su prideramu ramumu galbūt galėjo būti įvykdytas tik visą gyvenimą tam ruošiantis.
 
Dažnai samurajus prieš sepukkusepuku parašydavo eilėraštį, tai buvo atliekamo ritualo dalis.
 
Sepuku įrankiai (peilis, kardas) po ritualo neturėjo būti ir toliau naudojami.
 
==Sepuku uždraudimas ir likimas==
Oficialiai panaikintas [[1868]], tačiau neišnyko. Naujaisiais laikais, ypač per [[antrasis pasaulinis karas|II pasaulinį karą]], buvo paplitęs tarp japonų kariškių. Garsesni atvejai užregistruoti net [[1970]] (žymus japonų rašytojas [[Yukio Mishima]]) ir [[1999]] metais.
 
[[Kategorija:Japonijos istorija]]
Anoniminis naudotojas