Azartinis lošimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Azartinis žaidimas''' yra toks[[žaidimas]], kurio rezultatas (laimėjimas arba pralaimėjimas) yra atsitiktinis ir beveik nepriklauso nuo žaidimo dalyvių sugebėjimų žaisti. Azartinio žaidimo rezultatas yra grynaivisiškai atsitiktinis įvykis, skirtingai nuo kitų žaidimų, kurių rezultatai priklauso nuo žaidėjų meno, sugebėjimų žaisti ir žaidimą laimėti. Atsitiktiniu įvykiu suprantame tokį įvykį, kurio priežasčių iš dalies arba visiškai negalime ar nemokame ištirti, nes tikrovėje pastebėtų faktų priežastys susidaro iš sąlygų, tarp kurių veikia labai tolimas ir mums neaiškus sąryšis. Azartiniai žaidimai yra tiriami matematikos šakos - [[Tikimybių teorija|tikimybių teorijos]] - kaip speciali problema.

Vienas iš seniausių azartinių žaidimų yra žaidimas [[Lošimo kauliukas#Įprasti kauliukai|kauliukais]]. Naudojami šešiabriauniaišešiasieniai kauliukai, sužymimi skaičiais nuo 1 iki 6. Žaidimą laimi žaidėjas išmetęs didesnį skaičių. Kauliukais žaisdavo senovės graikai, ypač [[Korintas|korintiečiai]] ([[Sparta|Spartoje]] azartiniai žaidimai buvo uždrausti), [[romėnai]] (jie skyrė neleistinus ''alea'' ir leistinus ''ludi''). Pasak [[Tacitas|Tacito]] kauliukaikauliukais lošdavo ir [[germanai]], kurie esą žaisdami ne tik turto nustodavęs, bet ir patys parsiduodavę į [[vergovė|vergiją]].

Apie 1423 m., atsiradus tam tikroms graviravimo medyje ir varyje technologijoms, Ispanijoje ir Vokietijoje pradėtos gaminti [[kortos]]. Iš pradžių jos naudotos tik būrimui, tačiau vėliau ir azartiniams žaidimams. Kartu su azartiniais žaidimais kortomis atsirado ir sukčiavimas lošiant kortomis. Jau 1494 m. pasirodė traktatas ''Liber vagatorum'', kuriame aprašomi ir aiškinami kortų šulerių apgavysčių būdai. Tuo metu azartiniai žaidimai vykdavo smuklėse[[smuklė]]se ir specialiose slaptose vietose. 1541 m. Anglijoje buvo paskelbtas pirmasis įstatymas apie lošimo namų savininkų ir nuomininkų persekiojimą.