Stasys Krasauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

S.Krasausko kelias į dailę nebuvo trumpas. Ilgą laiką net įžvalgus prognozuotojas vargu ar būtų drįsęs, tvirtinti jį tapsiant dailininku. Tiesa, gabumų dailei užuomazgos pasireiškė dar S.Krasausko vaikystėje. Tačiau ankstyvaisiais biografijos tarpsniais jei jam ir ateidavo į galvą mintis apie dailininko profesiją, tai tik neaiškių ir neapibrėžtų svajų pavidalu. Reikėjo nemaža laiko, kol miglota svajonė virto sąmoningu troškimu. Palaipsniui bręsdama pasąmonėje, ji ne kartą užleisdavo vietą kitiems troškimams, ir S.Krasausko kelias į dailę vingiavo įvairiomis veiklos sritimis, kuriose turtinga jo prigimtis kiekvieną kartą atsiskleisdavo naujai ir įdomiai.

 

 

Toks vingiuotas kelias gali sukelti įspūdį, kad susidūrėme su labai spontaniška asmenybe. Tačiau šis įspūdis beregint išsisklaido, arčiau susipažinus su dailininko asmeniniu gyvenimu. Tai buvo atletiško sudėjimo, tvirto charakterio, aiškių įsitikinimų žmogus, įdomus pašnekovas, mėgstantis bendrauti, turintis blaivią nuomonę jį dominančiais klausimais ir mokantis ją argumentuotai ginti. Tiek asmeninėje tiek kūrybinėje S.Krasausko biografijoje galima užčiuopti tvirtą liniją, suteikiančią griežtą ir logišką nuoseklumą net ir labiausiai netikėtiems gyvenimo vingiams. Antai opera, kurioje debiutavo Krasauskas, buvo statoma jam tik ką baigus Dailės institutą, o filmas “Žingsniai naktį” pasirodė beveik kartu su jo iliustruotu E.Mieželaičio “Žmogumi” – tuo metu, kada vyko intensyvus dailininko brendimas, kada visos mintys ir siekimai buvo nukreipti į vieną tikslą. Vargu ar tokiu momentu dailininkas būtų skyręs laiką atsitiktinei, su jo profesija nieko bendra neturinčiai veiklai. Matyt, gyvenimo bei kūrybos patirtis, kurių jis galėjo pasisemti šiose srityse, buvo svarbi ir reikšminga jam grafikui.