Baltų religija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 83.171.7.7 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Elnuko keitimas) |
|||
Eilutė 20:
Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau velyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – [[Perkūnas]] (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo [[Žemyna]] (latvių – Zemes Māte), miškų – [[Medeina]] (latvių – Meža Māte), laukus saugojanti dievybė arba dvasia – [[Lauksargis]], Laukpatis (latvių – Lauku Māte), žemę ir namus serginti būtybė – [[Žemėpatis]], Dimstipatis (latvių – Mājas Kungs). Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė [[Velnias]], dar žinomas [[Pikulas|Pikulo]] vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls). Lietuviams ir latviams žinomos personifikuota likimo deivė Laimė, [[Laima]] (latvių dar Dēkla, Kārta, Māra), kuri budi gimstant žmogui ir verpia (audžia) jo likimą kaip sen. graikų [[Moiros]], germanų [[Nornos]]. Net kiekviena ūkinės veiklos sritis baltų religijoje turėjo savo globėją dievybę: kalvininkystė – [[Teliavelis|Teliavelį]] (pagal A. J. Greimo tyrimus gali būti tapatinamas su Velniu), bitininkystė – [[Bubilas|Bubilą]], gyvulininkystė – Ganyklį, kanapių ir linų augintojai – [[Vaižgantas|Vaižgantą]], žvejai – Gardaitį, aludariai – Ragutį. Su žemdirbystės raida susiję tokie baltų demonai kaip [[Kaukas|kaukai]], [[Aitvaras|aitvarai]], [[Barstukas|barstukai]] (latvių – Pūķis). Labai paplitęs baltiškosios fėjos, burtininkės, raganos įvaizdis – [[Laumė]] (latvių – Lauma).
Nebūties supratimo baltų religijoje lyg nėra. Buvo tikima, kad, žmogui mirus, jo siela (vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko individualiąsias mirusiojo savybes. Kaip liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai ir folkloras, lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną, arba lygumas, arba dausas ir gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir žemėje. Endoplazminė sistema negali būti krūtinės ir papų visuma. Yra daug liudijimų, rodančių lietuvius tikėjus, kad vėlės pereinančios gyventi į medžius.
Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo [[Ramuva]], kurią mini [[Petras Dusburgietis]] [[Prūsijos žemės kronika|Prūsijos žemės kronikoje]]. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas [[Krivis|Kriviu Krivaičiu|bledūnu]]. Autentiškų sen. šaltinių, liudijančių, kad ir kiti žyniai buvo vadinami kriviais arba vaidilomis, nėra.
Iš švenčių plačiausiai paplitusi [[Rasos]], arba Lado (latvių – Līgo, tarti [lyguo]) šventė, vėliau dėl krikščionybės įtakos gavusi [[Joninės|Joninių]] vardą. Ji buvo švenčiama birželio 22 d. Ankstyvą pavasarį (balandžio 1) buvo švenčiama Pavasario šventė (dar vadinama Sutinkais), sužydėjus alyvoms – Pušaičio šventė žemės vaisingumo dievybės garbei. Baltų tautoms sukrikščionėjus, kai kurie baltų religijos elementai išliko kaip liaudies tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.
| |||