Kliuni reformos: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
'''Kliuni reformos''' — tai reformos, kuriomis buvo siekiama pakeisti nusistovėjusius bažnyčios ir feodalų santykius. [[Kliuni]] reformos pavadintos vienuolyno, kuriame jos prasidėjo, vardu.
==Bažnyčios problemos
I tūkstm. pab. Bažnyčią draskė daug problemų. [[Vyskupas|Vyskupai]], [[kunigas|kunigai]], vienuolynų viršininkai - [[abatas|abatai]] ir pats popiežius dažnai buvo priklausomi nuo pasauliečių. [[Feodalizmas|Feodalas]], įkūręs bažnyčią ar vienuolyną, laikė save jų šeimininku. Jis pats parinkdavo kunigą ar abatą. Imperatorius skyrė vyskupus. Net popiežiai būdavo paskiriami pagal įtakingų pasauliečių užgaidas. Paskyrimus nulemdavo turtai ir giminystės ryšiai. Taip gavę pareigas, dvasininkai būdavo priklausomi nuo juos paskyrusių pasauliečių. Kunigais, abatais, vyskupais neretai tapdavo nepasirengę, to neverti žmonės. Atsirado daug vyskupų, kunigų, vienuolių, kurių gyvenimas beveik nesiskyrė nuo pasauliečių. Kunigai vesdavo, turėdavo šeimas ir visiškai nesirūpindavo tikinčiaisiais. Kai kurie vienuoliai gyveno sočiai ir linksmai, tesirūpindami žemės valdymu, valstiečių priežiūra ir mokesčių rinkimu. Toks nutolimas nuo [[Kristus|Kristaus]] ir apaštalų gyvenimo pavyzdžio griovė Bažnyčios autoritetą. Tuo piktinosi kai kurie vienuoliai ir giliai tikintys pasauliečiai. Jie siekė pakeisti padėtį. Kilo judėjimas už Bažnyčios reformavimą, jos sustiprinimą. Judėjimą pradėjo Kliuni vienuolyno vienuoliai.
== Kliuni reforma ==
[[Kliuni|Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną]] [[Burgundija|Burgundijoje]] [[910]] m. įkūrė [[Vilhelmas iš Akvitanijos]], kaip jis pats sakė, "Dievo malone — grafas ir hercogas". Vilhelmas nesistengė pats valdyti vienuolyno. Kliuni nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą ar priklausomybę nuo pasauliečių. Abatą rinko vienuolyno bendrija. Abatais tapdavo neeilinės asmenybės, pamaldūs ir protingi vyrai, kurie dažniausiai ilgai valdydavo. Popiežiaus leidimu kliuniečiai steigė naujus vienuolynus. Tokių vienuolynų po dviejų šimtų metų buvo daugiau kaip tūkstantis.▼
▲[[Kliuni|Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną]] [[Burgundija|Burgundijoje]] [[910]] m. įkūrė [[Vilhelmas iš Akvitanijos]], kaip jis pats sakė, "Dievo malone — grafas ir hercogas". Vilhelmas nesistengė pats valdyti vienuolyno. Kliuni nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą
Kliuni vienuolyno vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. 1063 m. juos aplankęs dvasininkas rašė: "studijų, darbo ar švento skaitymo metu be reikalo niekas nevaikšto ir nekalba. Tarnavimas Dievui taip užpildo jų dieną, kad be būtiniausių darbų vargu ar lieka laiko bendrauti ir kalbėtis". Vienas iš kliuniečių, vienuolis Hildebrantas, buvo svarbiausias popiežių patarėjas. 1073 m. pats Hildebrantas tapo popiežium [[Grigaliumi VII]]. Tai buvo griežtas, protingas, reiklus sau ir kitiems žmogus. Jis visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius greitai ėmėsi reformų. Buvo nustatyta, kad popiežių rinks kardinolai, susirinkę į konklavą. Jis uždraudė simoniją - bažnytinių pareigų pirkimą, pasaulietinę investitūrą - įgaliojimų suteikimą. Tai reiškia, kad vyskupui ar abatui įgaliojimus galėjo suteikti ne pasauliečiai, kaip anksčiau, bet popiežius. Naujasis popiežius griežtai reikalavo laikytis celibato, t.y. draudė kunigams vesti. Vedę ir nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami. Grigalių VII rėmė kunigai ir vienuoliai, susiję su Kliuni vienuolynu. Tokia popiežiaus valdžia nepatiko kunigaikščiams, siekusiems išlaikyti savo valdžios viršenybę. Vis tik popiežius šiuos pakeitimus galėjo įgyvendinti, nes Vokietijos imperatorius Henrikas IV, kurio interesai buvo labiausiai pažeisti, buvo dar vaikas, o imperijoje nebuvo stiprios valdžios. Henrikui IV užaugus ir sustiprinus savo valdžią, tarp jo ir popiežiaus didėjo nesutarimai.▼
▲Kliuni vienuolyno vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. 1063 m. juos aplankęs dvasininkas rašė: "studijų, darbo ar švento skaitymo metu be reikalo niekas nevaikšto ir nekalba. Tarnavimas Dievui taip užpildo jų dieną, kad be būtiniausių darbų vargu ar lieka laiko bendrauti ir kalbėtis" {{faktas}}. Vienas iš kliuniečių, vienuolis Hildebrantas, buvo svarbiausias popiežių patarėjas. 1073 m. pats Hildebrantas tapo popiežium [[Grigaliumi VII]]. Tai buvo griežtas, protingas, reiklus sau ir kitiems žmogus. Jis visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius greitai ėmėsi reformų. Buvo nustatyta, kad popiežių rinks kardinolai, susirinkę į [[konklava|konklavą]]. Jis uždraudė [[simonija|simoniją]] - bažnytinių pareigų pirkimą, pasaulietinę investitūrą - įgaliojimų suteikimą. Tai reiškia, kad vyskupui ar abatui įgaliojimus galėjo suteikti ne pasauliečiai, kaip anksčiau, bet popiežius. Naujasis popiežius griežtai reikalavo laikytis [[celibatas|celibato]], t.y. draudė kunigams vesti. Vedę ir nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami. Grigalių VII rėmė kunigai ir vienuoliai, susiję su Kliuni vienuolynu. Tokia popiežiaus valdžia nepatiko kunigaikščiams, siekusiems išlaikyti savo valdžios viršenybę. Vis tik popiežius šiuos pakeitimus galėjo įgyvendinti, nes Vokietijos imperatorius [[Henrikas IV]], kurio interesai buvo labiausiai pažeisti, buvo dar vaikas, o imperijoje nebuvo stiprios valdžios. Henrikui IV užaugus ir sustiprinus savo valdžią, tarp jo ir popiežiaus didėjo nesutarimai.
==Ėjimas į Kanosą==
Didelis konfliktas iškilo, kai [[Milanas|Milano]] gyventojai išvijo vedusius kunigus ir juos palaikiusį vyskupą. Naujo imperatoriaus paskirto vyskupo milaniečiai nepriėmė. Juos palaikė popiežius. Imperatoriui, galingiausiam tų laikų valdovui, tai nepatiko. 1076 m. jis sukvietė į [[Vormsas|Vormsą]] sau pavaldžius vyskupus ir paskelbė, kad popiežius nušalinamas. Popiežių valdovas net pavadino "plėšriu vilku". Grigalius VII, savo ruožtu, imperatorių atskyrė ([[ekskomunikacija|ekskomunikavo]]) nuo Bažnyčios, o jo vasalus atleido nuo ištikimybės priesaikos. Prieš imperatorių sukilo vasalai ir ruošėsi išrinkti naują valdovą. Henrikui IV nieko kito neliko, tik vykti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežių imperatorius rado Kanosos pilyje, Šiaurės Italijoje, bet Grigalius VII nenorėjo jo priimti. Tuomet imperatorius viduržiemyje (1077 01 25) basas, apsirengęs atgailautojo rūbais, tris dienas stovėjo prie pilies vartų ir meldė atleidimo. Galiausiai popiežius priėmė Henriką IV ir jam atleido.
==Bažnyčia po Kliuni reformos==
Vėliau imperatorius ir jo įpėdiniai tęsė kovą prieš Bažnyčios savarankiškumo augimą, bet popiežiai išsaugojo savo galią. 1122 m. tarp imperatoriaus ir popiežiaus Vormse buvo pasirašyta sutartis - [[konkordatas]]. Vormso konkordate buvo nustatyta, kad vyskupus skiria dvasiškiai. [[Investitūra]] - įgaliojimų suteikimas - susideda iš dviejų dalių: žiedo ir lazdos, simbolizuojančių dvasinę valdžią, juos įteikia popiežius, o imperatorius įteikia skeptrą, reiškiantį dalinį vyskupų priklausymą nuo pasaulietinės valdžios.▼
Bažnyčia XI-XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. Ji valdė didelius žemės plotus, turėjo kitokio turto. Popiežiaus nurodymų klausė vyskupai, kunigai, vienuoliai, tikintieji. Vienuoliai tapdavo karalių auklėtojais, mokytojais ir patarėjais. Popiežius [[Inocentas III]] (1198-1216) sakė, kad popiežiai pašaukti valdyti tautas ir valstybes. Taip ir buvo tikrovėje. Popiežiai karūnuodavo karalius. Susipykę su popiežiumi, valdovai dažniausiai pralaimėdavo. Popiežiui nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos karaliai, Vokietijos imperatoriai, nors pastarieji laikas nuo laiko vėl atsisakydavo tokio pripažinimo. Popiežių vasalais save pripažino Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai. Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai, nežiūrint valstybių sienų ar tautų. Katalikų bažnyčia, krikščionių tikėjimas, lotynų kalba vienijo tautiškai ir politiškai susiskaldžiusią Europą.▼
▲Vėliau imperatorius ir jo įpėdiniai tęsė kovą prieš Bažnyčios savarankiškumo augimą, bet popiežiai išsaugojo savo galią. 1122 m. tarp imperatoriaus ir popiežiaus Vormse buvo pasirašyta sutartis - konkordatas. Vormso konkordate buvo nustatyta, kad vyskupus skiria dvasiškiai. Investitūra - įgaliojimų suteikimas -susideda iš dviejų dalių: žiedo ir lazdos, simbolizuojančių dvasinę valdžią, juos įteikia popiežius, o imperatorius įteikia skeptrą, reiškiantį dalinį vyskupų priklausymą nuo pasaulietinės valdžios.
▲Bažnyčia XI-XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. Ji valdė didelius žemės plotus, turėjo kitokio turto. Popiežiaus nurodymų klausė vyskupai, kunigai, vienuoliai, tikintieji. Vienuoliai tapdavo karalių auklėtojais, mokytojais ir patarėjais. Popiežius Inocentas III (1198-1216) sakė, kad popiežiai pašaukti valdyti tautas ir valstybes. Taip ir buvo tikrovėje. Popiežiai karūnuodavo karalius. Susipykę su popiežiumi, valdovai dažniausiai pralaimėdavo. Popiežiui nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos karaliai, Vokietijos imperatoriai, nors pastarieji laikas nuo laiko vėl atsisakydavo tokio pripažinimo. Popiežių vasalais save pripažino Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai. Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai, nežiūrint valstybių sienų ar tautų. Katalikų bažnyčia, krikščionių tikėjimas, lotynų kalba vienijo tautiškai ir politiškai susiskaldžiusią Europą.
[[
[[de:Cluniazensische Reform]]
| |||