Konklava: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
papildymas |
istorija |
||
Eilutė 1:
[[Image:Sixtina.jpg|thumb|220px|Nuo 1492 m. popiežiaus rinkimai vyksta Siksto koplyčioje]]
'''Konklava''' (iš [[Lotynų kalba|lot]]. k. ''cum clavis'') – [[Kardinolų kolegija|Kardinolų kolegijos]] susirinkimas, kurio metu renkamas naujas [[popiežius]], bei uždaryta patalpa, kurioje naujas popiežius yra renkamas.
Ilga politinio kišimosi į popiežiaus rinkimus istorija bei ilgi tarpuvaldžiai, o labiausiai 1268-1271 m. tarpuvaldis, paskatino Antrąjį Liono susirinkimą paskelbti, kad rinkimai turi vykti už užrakintų durų ''cum clave'' (lot. "su raktu"). Niekam neturi būti leidžiama palikti konklavos, kol neišrenkamas naujas Romos vyskupas (popiežius). Šiais laikais popiežiaus rinkimai vyksta [[Siksto koplyčia|Siksto koplyčioje]] Vatikane, kur susirinkę kardinolai prisiekia laikytis konstitucijos ir išlaikyti rinkimų paslaptį.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos vyskupai (kaip ir kiti vyskupai) buvo parenkami klero ir [[Roma|Romos]] žmonių sutarimu.<ref> Baumgartner, Frederic J. (2003) ''Behind Locked Doors: A History of the Papal Elections'', p.4; New York: Palgrave MacMillan</ref> Vėliau įtaką popiežiaus rinkimui turėjo imperatoriai. [[1059]] m. popiežius [[Mikalojus II]] rinkimų teisę rezervavo vien [[kardinolas|kardinolams]]. Nuo to laiko popiežiaus rinkimų procesas buvo toliau detalizuojamas. Konklavos tradiciją [[1274]] m. konstitucija ''Ubi periculum'' įvedė popiežius [[Grigalius X]], siekdamas pagreitinti popiežiaus išrinkimą. Popiežius [[Pijus X]] [[1904]] m. susistemino popiežiaus rinkimų tvarkos patobulinimus konstitucijoje ''Vacante Sede Apostolica'' ir pašalino pasaulietinės valdžios įtaką rinkimams. Popiežius [[Pijus XII]] nustatė, kad reikalinga balsų dauguma yra 2/3 + 1. Popiežius [[Paulius VI]] kardinolų rinkėjų amžių apribojo iki 80 metų. Popiežiai gali keisti savo įpėdinių rinkimų tvarką išleisdami "apaštališkąją konstituciją". [[2006]] m. [[Jonas Paulius II]] paskelbė apaštalinę konstituciją ''Universi Dominici Gregis'', kurioje išdėstė naują popiežiaus rinkimų taisyklių redakciją.<ref>[http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ''UNIVERSI DOMINICI GREGIS'' ON THE VACANCY OF THE APOSTOLIC SEE AND THE ELECTION OF THE ROMAN PONTIFF]</ref>▼
== Rinkimai ==
Teoriškai [[popiežius|popiežiumi]] gali tapti bet kuris [[krikštas|pakrikštytas]] vyras. Tokių atvejų būta ankstesniais laikais, kai popiežiumi būdavo išrenkamas koks nors žymus
Paprastai popiežius renkamas ''balsuojant''. Po kiekvieno balsavimo biuleteniai yra sudeginami Siksto koplyčios [[krosnis|krosnelėje]]. Jei popiežius buvo išrinktas – kartu į krosnelę pridedama specialių medžiagų, kurios nudažo [[dūmai|dūmus]] baltai, jei ne – medžiagų, dažančių dūmus juodai. Tai vienintelis būdas perduoti [[informacija|informaciją]] išoriniam pasauliui apie konklavos eigą.
Rinkimai taip pat gali vykti ir
== Istorija ==
Popiežiaus rinkimo procedūros per tūkstantmetę Katalikų bažnyčios istoriją ne kartą keitėsi. Panašios į dabartines rinkimų procedūros buvo nustatytos 1274 m. [[Antrasis Liono susirinkimas|Antrajame Liono susirinkime]] po tris metus trukusio tarpuvaldžio (1268-1271 m.).
Pirmieji [[Vyskupas|vyskupai]] krikščionių bendruomenėms buvo parenkami apaštalų ar jų tiesioginių įpėdinių. Šioms bendruomenėms sutvirtėjus vyskupai buvo parenkami klero ir bendruomenės sutarimu.<ref> Baumgartner, Frederic J. (2003) ''Behind Locked Doors: A History of the Papal Elections'', p.4; New York: Palgrave MacMillan</ref> Analogiškai buvo renkami ir Romos vyskupai. Romos vyskupo rinkėjais buvo vyskupystės dvasininkai, tačiau renkama buvo ne balsavimu, o [[konsensusas|konsensusu]] arba [[aklamacija]]. Po to kandidatas buvo pristatomas bendruomenei bendram pritarimui ar nepritarimui. Dėl šių rinkimų procedūrų nepakankamo skaidrumo atsirasdavo konkuruojančių kandidatų ir [[antipopiežius|antipopiežių]], dėl to Romos imperatoriai kartais patvirtindavo išrinkimą.
769 m. Laterano sinodas oficialiai panaikino Romos gyventojų teisę rinkti popiežių, tačiau 862 m. Romos sinodas šią teisę grąžino [[patricijus|patricijams]]. Popiežius taip pat prisiekdavo ištikimybę Romos imperatoriui.<ref>Baumgartner, p. 15-19</ref> Buvusią tvarką pakeitė [[1059]] m. popiežiaus [[Mikalojus II|Mikalojaus II-ojo]] dekretas ''[[In Nomine Domini]]'', kuriuo teisė parinkti kandidatą pavesta [[kardinolas|kardinolams]]. Kardinolų parinktas kandidatas buvo pristatomas dvasininkijos ir pasauliečių patvirtinimui. Buvo atmestas reikalavimas, kad popiežių patvirtintų imperatorius.<ref>Baumgartner, pp. 21-23</ref> 1139 m. atmestas ir reikalavimas, kad popiežių tvirtintų ir žemesnioji dvasininkija ei pasauliečiai. Nuo to laiko popiežiaus rinkimų procesas buvo toliau detalizuojamas.
▲
== Nuorodos ==
| |||