Spauda tarpukario Lietuvoje
Spauda tarpukario Lietuvoje – visi periodiniai leidiniai, leidžiami nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1918 m.) iki 1940 m., kai šalį okupavo Tarybų Sąjungos kariniai daliniai.
Pirmojo pasaulinio karo metais susidarius palankioms sąlygoms, Lietuvos politikos veikėjai ir inteligentija ėmė ryžtingai siekti savo krašto nepriklausomybės. Dar nepasibaigus karui, Lietuvos vyriausybė, kovodama dėl laisvės, pradėjo rūpintis kultūra ir švietimu. Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, atsirado palankios galimybės atgimti periodinei spaudai, ypač laikraščiams ir savaitraščiams.
Oficiozinė spauda redaguoti
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris išėjo 1917 m. rugsėjo 6 d. Jo redaktoriumi buvo Antanas Smetona. Laikraščio leidėju – rugsėjo 21 d. įkurta Lietuvos Taryba. „Lietuvos aidas“ buvo leidžiamas tris kartus per savaitę (antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais) su mėnesiniu priedu „Liuosoji valanda“ ir savaitiniu priedu „Mūsų ūkis“.
Lietuvos vyriausybės kūrimo metu „Lietuvos aide“ buvo skelbiami vyriausybės priimti nutarimai, įstatymai, kiti oficialūs dokumentai, kurie vėliau buvo perspausdinti leidinyje „Laikinosios vyriausybės žinios“. 1918 m. vasario 19 d. numeryje buvo išspausdintas ir Lietuvos nepriklausomybės aktas. Laikraštyje taip pat atsispindėjo Lietuvos politinis, ekonominis bei kultūrinis gyvenimas, svarbiausi šalies ir pasaulio įvykiai.
Pasirodė nemažai poetų, rašytojų kūrinių. „Lietuvos aide“ paskelbta Vinco Krėvės, Balio Sruogos eilėraščių, Juozo Tumo-Vaižganto recenzijų. Gana daug straipsnių parašė Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas. „Lietuvos aido“ leidimas nutrūko 1918 m. gruodžio 31 d., Lietuvos vyriausybei keliantis į Kauną.
Sustojus „Lietuvos aidui“, Kaune pradėjo eiti oficialus Lietuvos vyriausybės laikraštis – oficiozinis dienraštis „Lietuva“. Leidinys buvo Ministro Pirmininko žinioje, jis skirdavo ir vyriausiąjį redaktorių. Todėl redaktoriai keitėsi beveik kartu su vyriausybėmis, kurias formuodavo arba Lietuvos krikščionys demokratai, arba liaudininkai bei socialdemokratai, arba tautininkai.
Dienraščio puslapiuose buvo skelbiama ne tik oficiali informacija, bet ir atsispindėjo vyriausybės, kitų socialinių institucijų bei įvairių politinių partijų veikla. Valdžios oficioze, ėjusiame devynerius metus, paskelbta daug grožinės literatūros kūrinių, publicistikos straipsnių. Savo eilėraščius spausdino Liudas Gira, Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Vincas Krėvė, Augustinas Gricius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Paskutinis dienraščio „Lietuva“ numeris išėjo 1928 m. sausio 31 d., vasario 1 d. vietoj jo buvo vėl pradėtas leisti „Lietuvos aidas“.
Kiti valstybiniai leidiniai redaguoti
Pirmaisiais nepriklausomybės metais 1918 m. įvairios valstybinės valdžios įstaigos leido nemažai visuomeninių, poltinių laikraščių bei savaitraščių lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. 1918 m. vasario mėnesį Lietuvos Valstybės Taryba Vilniuje įsteigė savaitgarčius lenkų kalba „Nowiny Litewskie“ (Lietuvos naujienos) ir rusų kalba „Litovskij Krjer“, (Lietuvos pasiuntinys). Deja, jie ėjo neilgai – iki metų pabaigos: rusams okupavus Vilnių, jų leidimas nutrūko. 1919 m. sausį Kauno miesto valdyba pradėjo leisti informacinį laikraštį „Kauno žinios“ – lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis. Jis irgi buvo leidžiamas neilgai – iki kitų metų pradžios.
1919 m. ėjo laikraštis „Glos Kowienski“ (Kauno balsas). Jam sustojus 1920–1921 m. buvo leidžiami „Dzianik Kowienski“ (Kauno dienraštis) bei „Gazieta Kowienska“ (Kauno laikraštis). Tais pačiais metais leistas savaitraštis lenkų kalba „Nowiny“ (Naujienos), rusų kalba „Echo“ (Aidas) ir lenkų kalba „Goniec Kowienski“ (Kauno pasiuntinys). Jie buvo leidžiami gana ilgai – iki 1940 m.
Greta valdžios leidžiamų laikraščių, vienas po kito pradėjo eiti ir atgaivinti arba įsteigti nauji senų bei besikuriančių politinių partijų laikraščiai ir savaitraščiai. 1919 m. lapkričio pabaigoje pasirodė pirmasis kultūros ir politikos laikraščio „Tauta“ numeris. Iš pradžių jis ėjo du kartus per savaitę, o po metų – kas savaitę. 1921 m. jį pakeitė laikraštis „Lietuvos balsas“, kurį redagavo Antanas Smetona. Tačiau dėl griežto opozicinio turinio jis buvo ne kartą uždarytas ir vėl atgaivintas kitais pavadinimais („Tautos balsas“, „Krašto balsas“, „Tėvynės balsas“).
Tautininkų periodika redaguoti
1924 m. susikūrus Lietuvos tautininkų sąjungai, buvo sukurtas žurnalo periodinis leidinys „Lietuvis“, po trejų metų tapęs Tautininkų sąjungos dienraščiu. Po perversmo, kai į valdžią atėjo iki tol opozicijoje buvę tautininkai, „Lietuvis“ buvo sustabdytas. Vietoj jo 1928 m. sausį vėl pradėjo eiti tautininkų laikraštis „Lietuvos aidas“. Nuo 1935 m. ėjo dvi šio dienraščio laidos – rytinė („Rytinis Lietuvos aidas“) ir vakarinė („Vakarinis Lietuvos aidas“), o 1939 m. antrąjį pusmetį – net trys.
„Lietuvos aidas“ buvo didžiausias Lietuvos dienraštis. Jo bendra apimtis sudarydavo 14-16 puslapių, tiražas – apie 90 000 egzempliorių. Paskutinis laikraščio numeris išėjo 1940 m. liepos 15 d. Vietoj jo buvo pradėtas leisti komunistinis dienraštis „Darbo Lietuva“.
Nepriklausomoje Lietuvoje ėjo ir daugiau tautinės krypties laikšaščių bei savaitraščių. Tačiau dauguma jų ėjo labai trumpai – vienus arba kelerius metus. 1925–1926 m. tautininkai Kaune leido laikraštį „Tėvynės balsas“. Jį pakeitė savaitraštis „Tauta“. Tuo pačiu metu porą mėnesių ėjo savaitraštis „Tautos valia“, kurį įsteigė grupė savanorių ir karininkų.
Nuo 1927 iki 1929 m. Lietuvių tautininkų sąjunga ir „Tautininko“ bendrovė leido politikos, visuomenės ir literatūros savaitraštį „Tautininkų balsai“. 1929–1935 m. Kaune ėjo tautinės minties ir politikos laikraštis „Tautos balsas“. 1930–1933 m. Lietuvių tautininkų sąjunga Panevėžyje leido savaitraštį „Mūsų kraštas“. Tokiu pat pavadinimu šios sąjungos savaitraštis 1934–1935 m. ėjo Šiauliuose, o po trejų metų ir Kaune. Tautine ideologija vadovavosi ir visuomenės, politikos ir kultūros savaitraštis „Akis“, 1931–1932 m. leistas Kaune.
1933 m. Kaune ėjo dar keli tautinės krypties dvisavaičiai laikraščiai: „Lietuvos žodis“, „Tautos žodis“, „Naujas tautos žodis“. Visi jie propagavo lietuviškumo, ekonominės Lietuvos nepriklausomybės, tautinio savarankiškumo idėjas, griežtai pasisakė prieš kitataučių įsigalėjimą verslininkystėje.
Krikščionių demokratų partijos periodika redaguoti
.jpg)
1917 m. susikūrusi Lietuvos krikščionių demokratų partija dar tais pačiais metais pradėjo leisti savo laikraštį „Laisva Lietuva“. Išėjus 17 numerių, šio laikraščio leidimas nutrūko ir vietoj jo pradėjo eiti kitas šios partijos leidinys – savaitinis vusuomenės politikos, mokslo, literatūros ir ūkio laikraštis „Tėvynės sargas“, kuriam leidimą leisti davė vokiečių okupacinė valdžia. Savaitraštį „Tėvynės sargas“ leido ir redagavo Aleksandras Stulginskis, talkinamas Liudo Giros. Leidinyje savo rašinius skelbė daugiausia kunigai, bet tarp bendradarbių buvo nemažai pasauliečių – valstybės veikėjų, spaudos darbuotojų. „Tėvynės sargas“ buvo plačiai skaitomas Lietuvos kaime.
1919 m. pradžioje Lietuvos krikščionių demokratų partija Kaune pradėjo leisti laikraštį „Tiesos kardas“. Iš pradžių jis ėjo du, vėliau tris kartus per savaitę. Netrukus laikraštis peraugo į dienraštį, kuris ėmė vadintis „Laisvė“. Dienraščiui leisti susikūrė speciali bendrovė, tačiau ji nepadėjo laikraščiui ilgiau išsilaikyti: jo leidimas nutrūko 1923 m. rugsėjį. Dienraščio „Laisvė“ puslapiuose daugiausia vietos buvo skiriama Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklai nušviesti. Jame taip pat atsispindėjo šalies politinis, kultūrinis ir ekonominis gyvenimas, svarbiausi pasaulio įvykiai. Buvo skelbiami publicistiniai ir literatūros kritikos straipsniai, grožinė kūryba.
Nustojusį eiti dienraštį „Laisvė“ pakeitė Lietuvos krikščionių demokratų partijos leidinys – 1923 m. pasirodęs dienraštis „Rytas“. Leidinyje buvo propaguojama partijos ideologija, katalikų tikėjimas, kritikuojamos kitų partijų nuostatos bei vykdoma politika. Po 1927 m., kai iš tautininkų sudarytos vyriausybės buvo pašalinti krikščionys demokratai, dienraštis „Rytas“ kartais pasisakydavo prieš tautininkus. Dėl to dažnai buvo baudžiami redaktoriai, stabdomas dienraščio leidimas. 1936 m. dienraštis tautininkų vyriausybės buvo visai uždarytas. Tais pačiais metais jaunųjų katalikų kultūrininkų grupė Kaune pradėjo leisti kitą krikščionių demokratų leidinį – dienraštį „XX amžius“. „XX amžius“ ėjo nuo 1936 iki 1940 m. Dienraštis tęsė savo pirmtakų tradicijas daug vietos skirdamas katalikybės ir tautiškumo propagavimui, krikščionių demokratų partijos veiklos nušvietimui.
Valstiečių liaudininkų periodika redaguoti
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga savo organu laikė 1918 m. pabaigoje atgaivintą savaitraštį „Lietuvos ūkininkas“. Leidinys buvo skirtas kaimo žmonėms, valstiečiams. Jame buvo trumpai aptariami svarbiausi pasaulio įvykiai, politinis ir ekonominis gyvenimas, spausdinami mokslo populiarinimo straipsniai, grožinės literatūros kūriniai, satyros ir humoreskos.
1922 m. vasario 16 d. pasirodė Valstiečių liaudininkų sąjungos leidinys – dienraštis „Lietuvos žinios“. Nors jis skelbėsi esąs nepartinis, tačiau iki pat 1940 m. vidurio jis faktiškai buvo šios liaudininkų partijos organu. Pirmus ketverius metus laikraštis buvo vos 4 puslapių, vėliau 12-kos, o šeštadieniais net 20-24 puslapių. Jo tiražas per ketverius metus išaugo iki 30 000 egz. Daug rašinių pateikdavo redakcijoje dirbę trys reporteriai ir visuose šalies apskričių centruose apmokami dienraščio atstovai bei korespondentai. Savo specialiuosius korespondentus „Lietuvos žinios“ turėjo Paryžiuje, Londone, Berlyne, Stokholme, Varšuvoje, Prahoje, Ispanijoje. Svarbiausios žinios buvo perduodamos telefonu. Reportažuose buvo aprašomas kitų šalių gyvenimas, pabrėžiant demokratinės santvarkos pranašumus (taip buvo bandoma apeiti cenzurą).
Lietuvos socialdemokratų periodika redaguoti
Lietuvos socialdemokratų partija taip pat turėjo nemažai periodinių leidinių, tačiau tarp jų laikraščių ir savaitraščių buvo nedaug. Dar vokiečių okupacijos metais, 1917 m. pabaigoje buvo leista spausdinti karinės cenzūros kontroliuojamą socialdemokratų savaitraštį „Darbo balsas“. Po poros metų partija savo organu paskelbė laikraštį „Socialdemokratas“. Jame buvo propaguojama šios partijos programa, idėjos. Plačiai aprašomas darbininkų gyvenimas ir rūpesčiai. 1933 m. savaitraštis buvo valdžios uždarytas.
1933 m. Kaune trumpai ėjo socialdemokratinis laikraštis „Lietuvos darbo balsas“, bet valdžia uždarė ir šį. Tų pačių metų pradžioje Lietuvos socialdemokratų partijos Centro komitetas pradėjo leisti darbo žmonių laikraštį „Mūsų kelias“. Po metų ir šis laikraštis buvo uždarytas.
Komunistinė periodika redaguoti
Nepriklausomoje Lietuvoje komunistinė spauda buvo draudžiama. Tačiau oficialiais duomenimis, 1918–1940 m., Lietuvoje ėjo 413 legalių ir nelegalių koministinės pakraipos laikraščių ir žurnalų. 1918 m. pasirodė dienraštis „Komunistas“, Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos CK organas. Po metų pradėjo eiti kitas Lietuvos komunistų partijos leidinys „Tiesa“. Laikraštis propagavo komunistinę ideologiją, socialistinę revoliuciją, komunistinio judėjimo, nacionalinės ir socialinės laisvės idėjas, nušvietė Lietuvos komunistų partijos ir jos organizacijų veiklą. Laikraštyje bendradarbiavo partijos veikėjai ir rėmėjai.
1918–1920 m. pogrindyje ar už Lietuvos ribų buvo leidžiami ir Lietuvoje platinti komunistiniai laikraščiai rusų kalba „Proletarskaja pravda“ (Proletarų tiesa), lenkų kalba „Glos Robotniczy“ (Darbininkų balsas), „Mlot“ (Kūjis), „Pochodnia“ (Deglas), „Do walki“ (Į kovą), „Borba“ (Kova), „Krasnoje znamia“ (Raudonoji vėliava), „Krasnaja molodiož“ (Raudonasis jaunimas). Jaunimui buvo leidžiami „Jaunasis komunistas“, „Darbininkų jaunimas“, „Revoliucinis moksleivis“, „Komjaunuolis“.
Šaltiniai redaguoti
- „Lietuvių laikraštis“, Vytautas Urbonas. 1997 m.
- „Periodinės spaudos raida Lietuvoje“, Jonas Bulota. 1974 m.
- „Lietuvos žurnalistikos istorija“ I–II dalys, Vytas Urbonas. 2004 m.
- “Lietuvių periodinė spauda: Raidos istorija ir dabartis”, Vytautas Urbonas. 1995 m.
- „Žurnalistikos enciklopedija“. 1997 m.