Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
1919 m. balandžio mėn. įmonė buvo pervadinta į „Sopwith Aviation & Engineering Company Limited". Nepavykus persitvarkymui iš lėktuvų į motociklų gamybą, 1920 m. rugsėjį įmonė paskelbė apie likvidavimą. „Sopwith" turėtus atentus ir kitą turtą perėmė nauja įmonė „HG Hawker Engineering“.
„Sopwith Aviation Company" buvo įkurta 1912 m. birželį Brooklands mieste. Jos įkūrėjas – Thomas Octave Murdoch (Tommy, vėliau seras Thomas) Sopwith – vos 24 metų sulaukęs turtingas sportininkas, besidomintis aviacija, jachtomis ir automobilių lenktynėmis. T. Sopwith pirmąjį savo sukurtą karinį lėktuvą pardavė 1912 m. lapkritį, o gruodžio mėnesį persikėlė į pirmąsias įmonės gamyklos patalpas, atidarytas pietvakarių Londone netoli Kingstono geležinkelio stoties Canbury Park gatvėje neseniai uždarytos riedučių čiuožyklos vietoje.[1][2] Netrukus, bendradarbiaudamas su Vaito salos East Cowes mieste įsikūrusia „SE Saunders“ laivų statykla, Sopwith 1913 m., sukūrė „Sopwith Bat Boat“ – skrandančią valtį su laminuotu (Consuta) korpusu, galinčią kilti tiek iš sausumos, tiek ir iš vandens.[3] 1914 m. Woolston mieste, Hampšyre, Sopwith atidarė nedidelę gamyklą[3] .
Pirmojo pasaulinio karo metais bendrovė pagamino daugiau nei 16 tūkst. lėktuvų. Pagal įmonės brėžinius lėktuvus statė ir kitos įmonės – Fairey, Clayton ir Shuttleworth, William Beardmore and Company ir Ruston Proctor, kartu pagaminusios daugiau lėktuvų pagal Sopwith brėžinius nei pati Sopwith.
Karui einant į pabaigą, Sopwith išsinuomojo mylią į šiaurę nuo Kanberio gamyklų Hame įsikūrusią Nacionalinę orlaivių gamyklą Nr.2 (angl. National Aircraft Factory No.2) – gamyklą, 1917 m. žiemą pastatytą per 26 savaites. Dėl to bendrovė sugebėjo gerokai padidinti naikintuvų Snipe, Dolphin ir Salamander gamybą. Karo pradžioje įmonėje dirbo 200 darbuotojų; paliaubų metu šis skaičius siekį 6 tūkstančius.
Po karo bendrovė bandė gaminti demilitarizuotas savo karo lėktuvų versijas, skirtas civilinei rinkai. Įmonė siūlė „Camel“ monoplanus, „Sopwith Pup“ pagrindu sukurtą „Sopwith Dove“ ir kt., tačiau dėl didelės perteklinių karinių orlaivių pasiūlos ir mažų tokių orlaivių kainų, prekyba vyko sunkiai.
Motociklas „Sopwith ABC“, 1920 m.
1919 m. įmonė buvo pervadinta į „Sopwith Aviation & Engineering Company“, o gamykla buvo pertvarkyta licencinei ABC motociklų gamybai. Ši pertvarka pareikalavo apie 100 tūkst. svarų investicijų į naują įrangą. Vangiai vykstant prekybai motociklais, 1920 m. rugsėjį gamykla Kingstono mieste buvo uždaryta inventorizacijai, po kurios įmonė nusprendė savanoriškai likviduotis. Tuo metu įmonėje dirbo apie 1400 darbuotojų.
1920 m. spalį vykusiame kreditorių susirinkime buvo paaiškinta, kad nors įmonė anksčiau 1918 m. buvo sukaupusi 900 tūkst. svarų sterlingų perteklių, po motociklų pardavimo nuosmukio bendrovė turėjo 705 430 svarų įsipareigojimų (įskaitant 583 510 svarų sterlingų pelno mokesčio) ir 862 630 svarų vertės turto. Susitikime buvo nuspręsta, kad geriausias sprendimas būtų parduoti verslą.
Hamo mieste veikusią gamyklą, kuriai priklausė ir 38 akrų ploto žemės sklypas įsigijo Leyland Motors. Naujai suformuota HG Hawker Engineering Company perėmė Sopwith patentų teises ir valstybinį „Sopwith Snipe“ biplanų gamybos kontraktą.
Likvidavus Sopwith įmonę, pats Tomas Sopwithas kartu su Harry Hawkeriu, Fredu Sigristu ir Billu Eyre’u iš karto įkūrė HG Hawker Engineering, vėliau tapusią Hawker Aircraft ir Hawker Siddeley pirmtaku. Iki išėjimo į pensiją Th. Sopwithas buvo Hawker Siddeley valdybos pirmininkas. HG Hawker Engineering tęsė lėktuvų gamybą ir pagamino garsių karinių lėktuvų, įskaitant tarpukario Hawker Hart, Hawker Deamon, Antrojo pasaulinio karo britų naikintuvus Hawker Huricane, Hawker Typhoon, Hawker Tempest, pokarinius Hawker Sea Fury, Hawker Hunter ir Hawker Harrier. Hawker Aircraft 1948 m. nusipirko buvusią Sopwith gamyklą Hame ir pokariniai lėktuvai buvo gaminami tuose pačiuose pastatuose, kuriuose 1918 m. buvo gaminami „Sopwith Snipe“.
Pirmuoju įmonės konstruktoriumi buvo pats Tomas Sopwithas, padedamas buvusio asmeninio mechaniko Fredo Sigristo. Po keleto ne itin sėkmingų Karališkajam jūrų laivynui sukurtų orlaivių, tokių kaip „Sopwith Three-seater“ ir „Sopwith Bat Boat“, pirmoji didelė Sopwith sėkmė buvo greitas ir kompaktiškas „Sopwith Tabloid“. Jo kūrimą ženkliai įtakojo kompanijos pilotas bandytojas australas Harry Hawkeris.
„Sopwith Schneider“ („Sopwith Tabloid“ su plūdurais) 1914 m. „ Schneider Trophy“ varžybose Monake
Šio lėktuvo versija su plūdurais 1914 metais laimėjo „Schneider Trophy“ varžybas. Šio orlaivio sausumos versiją karo pradžioje naudojo ir Karališkosios oro pajėgos ir Karališkasis jūrų laivynas. Sumontavus galingesnį variklį ir plūdes šis modelis evoliucionavo į „Sopwith Baby“, kuris didžiąją Pirmojo pasaulinio karo dalį buvo Karališkojo laivyno oro pajėgų darbinis arkliukas.
Lietuvos karo aviacijos „Sopwith 1 1/2 Strutter“
1916 m. „Sopwith“ bendrovės vyriausiuoju inžinieriumi tapo Herbertas Smithas. Jam vadovaujant buvo sukurtas itin sėkmingas Pirmojo pasaulinio karo metų modelis – „Type 9901“. Šis orlaivis, geriau žinomas kaip „Sopwith 1½ Strutter“ dėl netradicinio į fiuzeliažą besiremiančio statramsčio išdėstymo, nuo 1916 m. buvo naudojamas britų sausumos ir jūrų pajėgų, Prancūzijos aviacijos militaire kaip vienvietis bombonešis, dvivietis naikintuvas ir artilerijos stebėtimo bei mokymo orlaiviai. Netrukus po jo pasirodė mažas ir judrus vienvietis Sopwith Scout, kuris greitai tapo geriau žinomas kaip „Sopwith Pup“ dėl akivaizdaus panašumo į „Sopwith 1½ Strutter“. „Pup“ ir „1½ Strutter“ buvo pirmieji sėkmingi britų naikintuvai su traukiančiu propeleriu, turintys su propeleriu sinchronizuotą kulkosvaidį, leidžiantį šaudyti per besisukantį propelerį. Garsiausias tokio sinchronizatoriaus modelis buvo Sopwith-Kauper pavara, nors vėliau atsirado ir kitų modelių. „Pup“ buvo plačiai naudojamas Vakarų fronte nuo 1916 m. rudens iki 1917 m. vasaros pradžios. Pilotai jį vertino labai teigiamai. „Pup“ (angl. „šuniukas“) karo metu pradėjo garsiąją gyvūnų seriją, kurios „Sopwith“ lėktuvai gaudavo įvairių gyvūnų vardus. Ši serija aviacijos istorijoje išgarsėjo kaip „Skraidantis zoologijos sodas“.
Sopwith Triplane
Eksperimentas, kurio metu į „Pup“ buvo sumontuoti trys siauros chordos sparnai ir galingesnis variklis, sąlygojo „Sopwith Triplane“ sukūrimą. Nors šį naikintuvą 1917 m. naudojo tik keturios britų jūrų pajėgų eskadrilės, jis išgarsėjo dėl savo puikių kovinių savybių. Garsiausias šį triplaną naudojęs dalinys buvo britų aso Raymondas Collishaw vadovaujamas „Naval 10“ (Karinių jūrų pajėgų 10 eskadrilė) kitaip vadinta „Juodąja“ (angl. „Black flight“). Šis dalinys buvo taip vadinamas dėl juodos orlaivio identifikavimo spalvos; jo lėktuvai gavo atitinkamus pavadinimus – „Juodoji Marija“, „Juodasis Princas“, „Juodoji mirtis“, „Juodasis Rodžeris“ ir „Juodoji avis“.
„Sopwith Triplane“ atsiradimas paskatino triplanų kūrimo eksperimentus ir kitose šalyse. Visgi iš visų gamintojų tik „Fokker Triplane“ sulaukė sėkmės.
Sopwith Pup
1917 m. vasaros pradžioje buvo sukurtas dviem kulkosvaidžiais ginkluotas naikintuvas „Sopwith Camel“. Šis orlaivis pasižymėjo manevringumu ir ugnies galia. Iki karo pabaigos jų buvo pagaminta per 5 tūkst. Šiuo naikintuvu buvo numušta daugiau priešo lėktuvų nei bet kuriuo kitu britų orlaiviu. Dėl komplikuoto valdymo šio tipo orlaivių avarijose žuvo daug pradedančiųjų pilotų. Britų kariuomenėje jis buvo naudojamas ir kaip naktinis naikintuvas, ir kaip lėktuvnešių lėktuvas, jį taip pat naudojo Belgijos ir JAV karinės oro pajėgos, o po karo – daugelio kitų šalių kariuomenės, įskaitant Latvijos KOP.
Sopwith Dolphin brėžinys
Karo pabaigoje fronto dalinius pasiekė ir kitos „Sopwith“ konstrukcijos įskaitant keturiais kulkosvaidžiais ginkluotą „Sopwith Dolphin“ ir didžiausią rotaciniu varikliu varomą naikintuvą „Sopwith Snipe“. Nors Snipe beveik nedalyvavo karo veiksmuose, pilotuodamas šį naikintuvą kanadiečių asas Williamas George’as Barkeris užsitarnavo Viktorijos kryžių, nugalėjęs epiškose oro kautynėse su keletu priešininkų.
Sopwith Cuckoo paleidžia torpedą
Karui einant į pabaigą, bendrovė pagamino torpednešį „Sopwith Cuckoo“ ir, „Snipe“ pagrindu, šarvuotą šturmo ir pėstinikų paramos lėktuvą „Sopwith Salamander“. Karo eigoje įmonė sukūrė daug eksperimentinių orlaivių, dažniausiai pavadintų gyvūnų vardais (Hippo, Gnu ir kt.), ko išdavoje įmonės produkcija užsitarnavo „Sopwith zoologijos sodo“ pravardę.
Sopwith Snipe
Po Pirmojo pasaulinio karo Didžiosios Britanijos kariuomenė pasirinko „Sopwith Snipe“ standartiniu gerokai sumažintų Karališkųjų oro pajėgų naikintuvu. Šis tipas buvo naudojamas iki XX a. 20-ojo dešimtmečio pabaigos.
Jungtinė Karalystė
