Songajus (son. ??; pranc. Songhay), didžiausios ekspansijos metu vadinta Songajaus imperija – senovės Afrikos valstybė, 13751591 m. egzistavusi dab. Malio, Mauritanijos, Senegalo ir Gvinėjos teritorijose. Priklauso Sahelio civilizacijai.

Songajaus imperija
Malio imperijos vasalė iki 1375

1275 – 1591 m.
 

Location of Songajus
Location of Songajus
Sostinė Gao
Valdymo forma monarchija
dinastijos:
 1275-1493 Sunni dinastija
 1493-1591 Askija dinastija
Era Viduramžiai
 - Susikūrimas 1275 m., 1275
 - Žlugimas 1591 m. m.

Valstybės kūrėjai buvo songajai, sostinė buvo Gao.

Istorija redaguoti

Sunni dinastija redaguoti

 
Askija dinastijos įkūrėjo Muhamad Ture kapas, UNESCO pasaulio paveldas

1275 m. vienas iš Malio valdininkų pabėgo į imperijos provinciją ir Gao mieste įkūrė savo dinastiją, vadinamą Sunni, arba „išlaisvintojų“ dinastija. Tai dar nereiškė Songajaus nepriklausomybės, nes Sunni valdovai mokėjo duoklę Maliui.

Tik po 100 metų, 1375 m., valdant Sunni Mar, Songajus galutinai iškovojo nepriklausomybę nuo Malio. Šiam silpstant, Songajaus jėgos stiprėjo. XV a. viduryje, valdant vienam žymiausių Songajų valdovų Sunni Ali, valstybė greitai plėtėsi nusilpusios Malio imperijos sąskaita, užimdama milžiniškas teritorijas ir išsiplėsdama visame Vakarų Sahelyje. Sutramdžius mosius ir dogonus pietuose, 1468 m. buvo užimtas kultūros centras Timbuktu, vėliau – prekybinis centras Dženė.

Askija dinastija redaguoti

Po Sunni Ali mirties, sostas atiteko jo broliui Sunni Baru. Šis atsimetė nuo islamo, kas sukėlė neramumus valstybėje. Todėl sukilimo lyderis Muhamad Ture 1493 m. užėmė sostą, pradėdamas naują dinastiją. Ji pasivadino Askija, kas reiškia „uzurpatoriai“. Ši dinastija buvo didžiausias valstybės suklestėjimas, kadangi Songajaus imperija užėmė didžiausias teritorijas. Timbuktu buvo įkurtas universitetas, klestėjo prekyba. Didžiausias stabilumo laikotarpis buvo pasiektas XVI a, valdant Askijai Daudui.

 
Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras


Askijos[1]
Vardas Valdymo metai
Askija Mohamadas I 1493–1528
Askija Musa 1528–1531
Askija Mohamadas II 1531–1537
Askija Ismailas 1537–1539
Askija Isihakas 1539–1549
Askija Daudas 1549–1582
Askija Alhadžas 1582–1586
Askija Mochamadas Bani 1586–1588
Askija Isihakas II 1588–1591

Nuosmukis redaguoti

 
Songajaus likučiai 1625 m.

Pačioje XVI a. pabaigoje Songajus buvo užpultas Maroko, valdomo Sadi dinastijos. Maroko ekspedicijai per dykumą vadovavo Judar Paša, kuris, turėdamas mažesnę kariuomenę, pranoko Songajų tuo, kad jau naudojo šaunamuosius ginklus bei patrankas. Tondibio mūšyje 1591 m. paskutiniojo Gao valdovo kariuomenė buvo sumušta.

Marokas nesugebėjo išlaikyti tolimų teritorijų, tačiau Songajaus pralaimėjimas sukėlė valstybės dezintegraciją. Ji suiro į daug smulkių valstybėlių, ir songajų hegemonija vėl susitraukė iki pirminių sričių – Songajaus regiono Nigerio slėnyje.

Dendi valstybė redaguoti

Tiesiogine Songajaus valstybės įpėdine laikoma Dendi valstybė. Songajų elitui pabėgus iš Gao, jie persikėlė į Dendi regioną ir įkūrė sostinę Lulami. Čia buvo pratęsta Askija dinastija, išlaikytos visos Songajui būdingos tradicijos. Šios valstybės valdovai tituluoti nuhu.

Dendi toliau kovojo su priešais šiaurėje. Ši valstybė, neretai draskoma vidaus sukilimų ir uzurpacijų, egzistavo iki 1901 m., kol jos neužėmė prancūzai, kurie prijungė ją prie Prancūzijos Vakarų Afrikos.

Ekonomika, kultūra redaguoti

Savo klestėjimo laikais Songajus pranoko savo pirmtakę Malio imperiją. Jis gyveno dėka klestinčios transsacharinės prekybos, kurios svarbiausios prekės buvo auksas, druska ir vergai. Valstybė užtikrino saugumą prekybininkams, o šie, vadinami džula, jungėsi į sąjungas.

Visuomenė buvo griežtai suskirstyta į kastas, kurių dažniausios buvo kalviai, žvejai, dailidės. Visuomenės viršuje stovėjo didikų kasta, kilusi iš etninių songajų. Žemiau jos buvo laisvieji žmonės, prekybininkai. Visuomenės apačioje buvo karo belaisviai ir vergai.

Islamas buvo dominuojanti religija, išpažįstama aukštesniųjų visuomenės sluoksnių, nors religinė aplinka buvo gana tolerantiška, ir leista išpažinti vietines gamtos religijas.

Valstybė nebuvo griežtai centralizuota, kadangi atskiri vietininkai turėjo nemažą autonomiją. Vienas svarbiausių reikalavimų buvo nuolatinis mokesčių mokėjimas.

Šaltiniai redaguoti

  1. Songajus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 80 psl.
Vakarų Sahelio istoriniai regionai ir imperijos  
Regionai: Diafanu (Kaarta) | Gana | Baraquri | Manden (Kenedugu, Vasulu) | Segu | Vidinė Nigerio Delta (Masina, Dina) | Songajus
Hegemonijos: Vagadu (VIII–XI a.) > Soso (XII–XIII a.) > Malis (XIII–XIV a.) > Songajus (XV–XVI a.) > Bamana (XVII–XVIII a.) > Tukuleras (XIX a.)