Solutro kultūra arba Soliutrė kultūra – vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal Solutre (Sona ir Luara, Prancūzija) rastą priešistorinio žmogaus stovyklavietę, kuri radiokarboniniu metodu datuota 18–15 tūkstantmečiu pr. m. e. Šią kultūrą pagal būdingiausius archeologijos radinius pirmasis išskyrė Gabrielis de Mortiljė.[1]

Solutro kultūra
XVIII tūkst. pr. m. e. – XV tūkst. pr. m. e.
Adata su skylute ir žvejybos kabliukas
Dab. valstybės Ispanija, Portugalija, Prancūzija
Ist. regionas pietvakarių Europa
Amžius vėlyvasis paleolitas

Arealas redaguoti

 
Solutro kultūrai būdingas Titnaginis antgalis

Kultūra pakeitė Gravetės kultūrą ir buvo paplitusi Europos vakaruose ir pietuose (Prancūzijoje ir Ispanijoje), kai šiaurinėje jos dalyje dar vyko ledynmetis. Pastarojoje žmonės apsigyveno tik vėlesniu, t. y. Madleno laikotarpiu. Solutro kultūra kartais siejama su kiek vėlesne viena ankstyviausių Šiaurės Amerikos paleoindėnų kultūrų – Kloviso kultūra, stengiamasi nustatyti galimus jų ryšius.

Kultūra redaguoti

Solutro kultūrai būdingi kruopščiai apdirbti titnago ir kaulo dirbiniai. Lauro lapo formos makrolitai, o vėliau ir mikrolitai, matyt, turėjo įvairią paskirtį – tai galėjo būti ir ietigalis, ir strėlės antgalis, ir peilis, ir gremžtukas. Išmokus pragręžti kaulą atsirado adata su skylute, žvejybos kabliukas, kiti smulkūs kaulo dirbiniai, leidę pagerinti ir kitų gaminių kokybę.

Šaltiniai redaguoti

  1. Egidijus ŠatavičiusSolutro kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 503 psl.

Literatūra redaguoti