Solpūgos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Solifugae

(Gluvia dorsalis)

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Nariuotakojai ( Arthropoda)
Klasė:	Voragyviai ( Arachnida)
Būrys:	Solpūgos ( Solifugae)

Solpūgos (Solifugae), žinomos dar kaip falangos – bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei.

Vardų įvairovė redaguoti

Solpūgų pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „tie, kurie vengia saulės“^[1]. Dauguma rūšių yra naktinės. Dieninėms rūšims gali būti priskiriamas „saulės voro“ (angl. sun spider) terminas. Jos linkusios vengti karščio, todėl dažnai slepiasi šešėlyje, taip pat ir žmonių, taip sukeldamos nepagrįstą persekiojimo baimę. Greičiausiai dėl kai kurių rūšių raudonai rudos spalvos yra žinomas ir kitas terminas – „raudonasis romėnas“ (angl. red roman), kuris gali būti kilęs iš Afrikanų kalbos žodžio rooiman (raudonasis žmogus). Populiarūs terminai haarskeerders ir baardskeerders (Afrikanų kalbos žodžiai, reiškiantys plaukų ir barzdos kirpėjas) atsirado iš kai kurių šių gyvūnų keisto elgesio, kai naktį jie nukerpa žmogaus ar šuns plaukus. Panašu, kad solpūgų patelės laiko plaukus idealiu įklotu savo lizdui. Taip pat jos žinomos tokiais bendriniais vardais kaip vėjo skorpionas (angl. windscropion), gavusios tokį pavadinimą dėl savo greitumo, ir voras kupranugaris (angl. camel spider), nes jos, kaip ir kupranugariai, neretai sutinkamos karštose ir sausose vietose. Būrys taip pat žinomas Solpugida, Solpugides, Solpugae, Galeodea ir Mycetophorae vardais.

Sandara redaguoti

Daugumų solpūgų yra gana stambūs individai, tik nedaugelis rūšių neviršija 10-15 mm, kitos pasiekia 50-70 mm. Jos gali būti gelsvos, rudos, smėlio spalvos, balkšvos, rečiau tamsios ar margos. Galvakrūtinė segmentuota, priekinė jos dalis padengta dideliu galvos šarvu. Dvi paprastosios akys išsidėsčiusios viena šalia kitos ant kauburėlio, šoninės akys neišsivysčiusios. Cheliceros labai stambios, išpūstos, žandų proporcija su kūnu yra didesnė negu bet kurio kito gyvūno pasaulyje. Chelicerų gale yra stiprios, vertikaliai judančios žnyplės. Pedipalpai ilgi, panašūs į kojas, tačiau paskutinio specializuoto segmento gale nėra nagų, jis yra lipnus ir minkštas. Judant pedipalpai ir priekinė kojų pora paprastai būna pakelta virš galvos. Iš viso turi keturias poras kojų. Jų sandara truputį skiriasi viena nuo kitos. Priekinė kojų pora plonesnė ir trumpesnė bei atlieka jutimo funkcijas, kitos kojos skirtos judėjimui. Galinės kojos ilgesnės už kitas, viršutiniai segmentai turi ataugas, kurių tiksli paskirtis nežinoma, bet manoma, kad tai kažkokie jutimo organai. Pilvelis stambus, sudarytas iš 10-ties segmentų. Su galvakrūtine jungiasi vienu siauresniu segmentu. Solpūgos turi labai gerai išvystytą trachėjinę sistemą. Pagrindiniai kvėptukai su vėduoklinėmis angomis išeina pilvelio antro ir trečio segmento šonuose (arčiau centro). Jie būna padengti plaukeliais. Taip pat turi ir vieną neporinį kvėptuką ketvirtam segmente bei porą papildomų kvėpavimo angų galvakrūtinės šonuose. Trachėjinė sistema labai išraizgyta, pasiekia visus kūno organus ir audinius. Kūnas padengtas plaukeliais. Solpūgos neturi nuodų liaukų, todėl nėra pavojingos žmogaus gyvybei, nors stambesnės rūšys gali skaudžiai įkasti (iki kraujo), kas po to gali sukelti įvairias infekcijas.

Gyvenimo būdas redaguoti

Dauguma solpūgų yra naktiniai plėšrūnai. Dienomis jie ieško šešėlio po akmenimis, kitų gyvūnų landose ar patys jas išsikasa. Tačiau yra ir dieninių rūšių, kurios mėgsta medžioti šviečiant saulei. Jie yra labai ėdrūs gyvūnai, ėdantys viską, su kuo gali susidoroti, dažniausiai tai būna smulkūs vabzdžiai, šimtakojai, vorai, kiti bestuburiai, didesni pagauna netgi smulkius driežus, paukščių ar graužikų jauniklius. Aukos akimirksniu sugaunamos, tvirtai suspaudžiamos, perplėšiamos ir susmulkinamos cheliceromis. Minta tik skystomis arba labai smulkiomis kūno dalimis. Kaip ir vorai, suleidžia aukai virškinimo sulčių, po to tik įsiurbia suvirškintas kūno dalis. Visgi ir jie patys tampa didesnių ir stipresnių vorų ar skorpionų grobiu. Esant panašiam dydžiui, skorpionai dažniausiai pralaimi kovą. Solpūgos labai greitai bėgioja (2-10 km/h, kartais daugiau), dėl savo plaukelių įgyja gąsdinančią išvaizdą, lengvai įsiropščia į vertikalius paviršius ir gana toli šokinėja (didesnės rūšis iki 1 metro). Sutikusios priešą, jos įgyja gynybinę pozą, pakelia priekinę kūno dalį, cheliceras su atidarytomis žnyplėmis nukreipia į priešininką. Naktines solpūgas vilioja šviesa, jie, kaip ir vabzdžiai, kaupiasi ten, kur mato laužą, namų lempas ir panašų šviesos šaltinį. Manoma, kad jas veikia tokios pačios ne iki galo aiškios priežastys kaip vabzdžius. Solpūgų gyvenime pastebimas sezoniškumas. Žiemą jos miega, kai kurios rūšys dingsta sausringiausiais vasaros laikotarpiais. Dauguma solpūgų gyvena stepėse ir dykumose tropinėse, subtropinėse ir iš dalies vidutinėse klimato juostose, tik nedaugelis rūšių sutinkamos drėgnesniuose miškuose ir subarktinėje zonoje.

Dauginimasis redaguoti

Poravimasis paprastai vyksta naktį. Patinas randa patelę pagal kvapą. Jis išskiria spermos lašelį, kurį cheliceromis įstumia į patelės lytinę angą. Visas procesas paprastai trunka vos keletą minučių. Poravimosi metu patelė būna nejudri, o patinas labai aktyvus, tačiau iš karto po apvaisinimo patelė vėl suaktyvėja ir netgi būna agresyvi. Patinas yra priverstas bėgti, jei nenori būti suėstas. Apvaisinta patelė tampa ypač ėdri. Netrukus ji išsikasa urvelį ir sukonstruoja lizdą, kuriame padeda nuo 30 iki 200 kiaušinių (priklauso nuo rūšies). Kai išsirita jaunikliai, jie kartu su mama išeina iš urvelio ir kurį laiką lieka su ja. Mama tuo laiku saugo ir maitina visą šeimą.