Atverti pagrindinį meniu

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė

Bullet purple.png
Bullet purple.png
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė.jpg
Tyzenhauzai
Buivolas
Buivolas
Gimė: 1790 m.
Mirė: 1878 m. gegužės 28 d. (~88 metai)
Nica, Prancūzija
Tėvas: Ignotas Tyzenhauzas
Motina: Marija Pšezdzieckytė
Sutuoktinis(-ė): Oktavijus de Šuazel-Gufje
Vaikai:

Aleksandras

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier) (17901878) – pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje rašiusi prancūzų kalba.

BiografijaKeisti

Gimė prie Lydos, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo (17601822 m.) ir Marijos Pšezdzieckytės šeimoje. Tėvai išsiskyrė, kai Sofija buvo dar maža ir ji augo generolo [[Morikoniai}Juozapo Morikonio]] ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje, Kairėnų dvare, netoli Vilniaus[1]. Čia Sofija gavo tinkamą išsilavinimą, namų mokytojai mokė bendrojo lavinimo dalykų, muzikos. Piešimo mokytojas buvo būsimasis VU profesorius Jonas Rustemas. Namuose buvo kalbama prancūzų kalba, kuri jai buvo gimtoji[2].

1812 m. pavasarį Sofija Taujėnų dvare susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties. Tais pačiais metais prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, Sofija susipažino su Napoleonu, kuris buvo ir pirmasis jos kūrybos vertintojas[3].

Vėliau gyveno tėvo statytame Rokiškio dvare, kur 1818 m. vasario 3 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje[4] ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Antuanas Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė (pranc. Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier)[5].

Užaugino vieną sūnų Aleksandrą (pranc. Alexandre Ladislas Ignace Octave), kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos imperatorius Aleksandras. Po vyro mirties Sofija su sūnumi apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. XIX a. pr. dvaro rūmus Sofija naujai rekonstravo, ant senų pamatų pastatė naujus[6].

Sofija pažinojo Aleksandrą Diumą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, bei daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų[7].

Mirė 1878 m. gegužės 28 d. m. Nicoje (Prancūzija)[4]. Palaidota Paryžiuje, šeimos kapavietėje.

KūrybaKeisti

S. Tyzenhauzaitė – viena pirmųjų Lietuvos rašytojų moterų. Kūrė prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais Lietuvos istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.

Kūriniai:

  • „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818 m.)
  • „Barbora Radvilaitė“(1820 m.)
  • „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.)
  • „Politikos nykštukas“ (1827 m.)
  • „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.)
  • „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.)
  • „Litanijos“ (1878 m.)
  • „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.)
  • „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.)
  • „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.)
  • „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (memuarai, kitaip vadinosi – „Reminescencijas“, 1862 m.)


Įdomūs faktaiKeisti

  • Napoleonas yra pasakęs, – ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija[3].
  • Aleksandravo kaimas Plungės rajone buvo pavadintas Sofijos sūnaus garbei[3].

IšnašosKeisti