Snaigupėlės atodanga
| Snaigupėlės atodanga | |||
|---|---|---|---|
  Snaigupėlės atodanga |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Druskininkų savivaldybė | ||
| Seniūnija | Leipalingio seniūnija | ||
| Aukštis | 7 m | ||
| Plotas | 0,002 ha | ||
| Tirtas | 1955 m. | ||
Snaigupėlės atodanga – geologinis gamtos paminklas, esantis Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio seniūnijoje, Gailiūnų kaime, apie 2,5 km į šiaurės rytus nuo Druskininkų. Atodanga slūgso nedidelio Snaigupėlės upelio žemupyje, jo dešiniajame krante, apie 250 m iki santakos su Nemunu, patenka į Veisiejų miškų urėdijos Baltašiškės girininkijos (817 kv., 21 skl.) teritoriją.
Geologinio turistinio maršruto objektas redaguoti
Lietuvos geologijos tarnyba šią atodangą pristato kaip vieną iš lankytinų objektų geologiniame turistiniame maršrute, pavadintame Nemuno kraštovaizdžio pažintiniu taku.[1] Maršruto trasoje pažymėti 9 objektai (eilės tvarka): Velnio akmuo (Švendubrė), Snaigupėlės atodanga, akmuo su jaučio pėda (Liškiavos alkakalnis), Raganos akmuo (Liškiava), Panaros akmuo (Panara), Jonionių akmenys, Jonionių akmenų sankaupa Nemune, Jonionų atodanga ir Kiškeliuškės griova (Jonionys).
Objektas prie Snaigupėlės nepritaikytas lankymui – nėra kelio nuorodų ar informacinio stendo, be to, supamas privačios valdos, užtvertas miško keliukas. Atodangą galima pasiekti nuo kelio 2519 Druskininkai–Liškiava–Panara–Jonionys , palei upelį paėjus apie 250 m pasroviui mišriu mišku ir krūmais apaugusiu šlaitu. Orientyras – priešingame (kairiajame) upelio krante esanti gyvenama sodyba, kurios valdų tvora remiasi į upelio šlaitą. Atodanga yra siaurame giliame slėnyje, kuriame gausu išvirtusių medžių, nedidelių riedulių. Ji vizualiniu požiūriu nėra išraiškinga, tematoma smėlinga, apie 3 m pločio nubyrėjusi stataus šlaito dalis. Vasarą žemiau tekančio upelio vaga būna išdžiūvusi.
Snaigupėlės atodanga reikšminga pleistoceno – besikartojančių ledynmečių epochos – sluoksnių stratigrafijos tyrimams visoje Lietuvoje. Snaigupėlės vardu pavadintas prieš 140–150 tūkst. metų buvęs tarpledynmetis.
Istorija redaguoti
Atodangą Snaigupėlės slėnyje surado Lietuvos geologai, ją 1955 m. išaiškino Valerija Čepulytė. Druskininkų apylinkėje tarpledynmetinius darinius tyrė Ona Kondratienė. Ji paleobotaninių tyrimų duomenis pirmą kartą paskelbė 1958 m. Aprašytieji geologiniai dariniai tada buvo priskirti vadinamajam Riss-Würm tarpledynmečiui. Kiek vėliau atlikus išsamesnius tyrimus, prieita išvados, kad šie dariniai buvo senesni už Riss-Würm nuogulas, bet jaunesni už Mindel-Riss tarpledynmečio sluoksnius, todėl priskirti naujai išaiškintam Snaigupėlės tarpledynmečiui. Atskiras Snaigupėlės tarpledynmečio laikotarpis pleistoceno viduriniajame skirsnyje buvo išskirtas 1973 m.
Atodanga paskelbta saugoma 1974 m. Tapo gamtos paminklu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 311.
Geologija redaguoti
Ištirtų Snaigupėlės tarpledynmečio pjūvių turima nedaug, dalis jų fragmentiški. Dėl šio tarpledynmečio chronostratigrafijos mokslininkų nuomonės išsiskiria, nes manoma, kad Snaigupėlės atodangos gitija gali būti ir jaunesnio amžiaus. Snaigupėlės tarpledynmetį bandoma apibūdinti panašių paleogeografinių savybių turinčių Merkinės bei Butėnų tarpledynmečių atžvilgiu.[2]
Snaigupėlės tarpledynmečiu alksnis miškuose pasirodė ir paplito kartu su liepa, o ne su lazdynu kaip Merkinės tarpledynmečiu, ir tas paplitimas buvo gerokai ankstesnis – pačioje optimalaus klimato laikotarpio pradžioje. Lazdynas Snaigupėlės tarpledynmečiu paplitimo maksimumą pasiekė gerokai vėliau negu Merkinės tarpledynmečiu – tik po liepos maksimalaus paplitimo. Snaigupėlės tarpledynmečio floroje nustatyta nemaža išnykusių rūšių, kurių visai nerasta Merkinės amžiaus nuosėdose. Kad Snaigupėlės tarpledynmetis yra jaunesnis už Butėnų tarpledynmetį, sprendžiama iš nuosėdų slūgsojimo sąlygų, floros archaiškumo laipsnio, miškų kitimo sąlygų. Palyginti neblogai ištirtuose Snaigupėlės ir Buivydžių pjūviuose aptiktų žiedadulkių diagramose matomi ir bendri miškų raidos dėsningumai, ir jų skirtumai. Šių laikotarpių pradžia fiksuojama plačialapių žiedadulkių atsiradimu, o pabaiga – jų išnykimu. Abiejuose geologiniuose pjūviuose tarpledynmečio ežerines nuosėdas tiesiogiai dengia du stratigrafiniai morenos sluoksniai. Snaigupėlės ežerines nuosėdas dengiančių morenos sluoksnių amžius siejamas su Nemuno ledynmečiu.
Snaigupėlės atodangos geologinis pjūvis redaguoti
Snaigupėlės atodangos aukštis yra 6-7 m. Viršutinė dalis yra sudaryta iš rudo moreninio grunto, greičiausiai susiformavusio per paskutinįjį apledėjimą. Žemiau slūgso gitijos sluoksnis, kurį sudaro sukietėjęs dumblas su mikroorganizmų likučiais ir mineralinių medžiagų priemaišomis. Gitija formavosi tarpledyninio atšilimo sąlygomis. Jai ištirti 1980 m. atodangos apylinkėse buvo išgręžti keli gręžiniai. Buvo nustatytas kvartero nuogulų storis, kuris svyruoja nuo 60 iki 180 m.
Snaigupėlės atodangos nuosėdų sluoksniai:
- 0,00-0,50 m: dirvožemis su smėliu ir medžių šaknimis.
- 0,50-1,70 m: įvairus, gelsvai oranžinis, kvarco–lauko špato smėlis, žemesniame lygyje su žvyru ir žvirgždu.
- 1,70-4,65 m: vidutiniškai rausvai oranžinė morena su žvyru ir žvirgždu; vyrauja paleozojaus klinčių (52,5 %), prekambro kristalinių uolienų (25,5 %), devono dolomitų (16 %) fragmentai; jų ilgosios ašys vyrauja šiaurės–pietų kryptimi.
- 4,65-4,75 m: šviesiai pilkas dumblas.
- 4,75-6,05 m: pilkšvai juoda gitija; višutinėje dalyje su durpių likučiais; žemutinėje dalyje dumblinga gitija ir dumblas.
Duomenys redaguoti
- Aukštis – 7 m
- Ilgis – 15 m
- Plotas – 0,002 ha
- Sudėtis – kvartero uolienos
Šaltiniai redaguoti
Nuorodos redaguoti
- Saugomų teritorijų valstybės kadastras Archyvuota kopija 2021-01-26 iš Wayback Machine projekto.
- Snaigupėlės atodangos sluoksniai
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |