Smolensko maištas

Smolensko maištas (rus. Смоленское восстание 1440 года, Великая замятня) – 1440 m. vykęs Smolensko miestiečių sukilimas prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią.

Priežastys

Lietuvos valdovo Vytauto pajėgos Smolenską užėmė 1404 m. XV a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje mieste dėl prastų derlių išaugo socialinė įtampa, kilo nepasitenkinimas Lietuvos valdžia ir padažnėjo autonomijos reikalavimų. Pagrindine atviro „juodųjų“ sukilimo Smolenske priežastimi tapo įvykiai Lietuvoje. 1440 m. kovo 20 d. Trakuose sąmokslininkai nužudė Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį. Dėl šio įvykio politinė padėtis LDK tapo labai nestabili. Dvylikametis Žygimanto įpėdinis Kazimieras Jogailaitis dar buvo vaikas ir faktiškai neturėjo politinės galios, ypač periferiniuose regionuose. Tuo naudodamosi nemažai stačiatikių žemių bandė siekti nepriklausomybės nuo Vilniaus.

Maišto eiga

Matydamas augantį vietos gyventojų nepasitenkinimą Smolensko vietininkas Andrius Sakaitis pamėgino priversti miestiečius prisiekti ištikimybę sau ir LDK, nepaisant to, kas užims jos sostą. Nepatenkinti tokiu nurodymu daug Smolensko gyventojų, ginkluotų lankais, strėlėmis, dalgiais ir kirviais, susirinko miesto centre. Miestiečius palaikė valstiečiai iš aplinkinių kaimų. Vietos bajorija nusprendė likti ištikima Vilniui, todėl Boriso ir Glebo vienuolyne (pagal kitą versiją, Soboro kalne) įvyko ginkluotas susirėmimas tarp sukilėlių ir Sakaičio šalininkų. Bajorų kavalerija, pilies įgula bei vietininko būrys „mirtinai sumušė daug „juodųjų“, o kiti buvo sužeisti ir liko gyvi ir pabėgo nuo pono Andriaus“. Visgi, Sakaičio pajėgos greičiausiai patyrė nemažų nuostolių arba, bijodamos naktinio antpuolio, kartu su dalimi bajorų, dvariškių naktį paliko miestą. Valdžią perėmė miesto gyventojų večė (taryba).

Maištininkams pavyko sugauti maršalką Petryką. Jam buvo surengtas teismas, po kurio jis buvo nuskandintas Dniepre. Miesto vaivada miestiečiai pakvietė tapti Andrejų Dmitrijevičių Dorogobužskį.

Su LDK pajėgomis pasitraukę Smolensko bajorai vasarą pamėgino patekti į miestą, tačiau jiems buvo atsakyta. Smolenskiečiai kreipėsi pagalbos į patyrusį karo vadą Mstislavo kunigaikštį Lengvenio sūnų Jurijų, kuris tuo metu paskelbė savo valdų nepriklausomybę nuo Lietuvos. Jurijus sutiko tapti Smolensko kunigaikščiu, atvyko su kariuomene į Smolenską ir suėmė Smolensko bajorus, kurie bandė gražinti Kazimiero valdžią. Prolietuviški vietos bajorai buvo uždaryti į kalėjimą, o jų valdos buvo išdalintos Jurijaus bajorams.

Rudenį Smolenską apsupo ir apgulusi laikė gausi Lietuvos kariuomenė. Nepavykus užimti miesto, lietuviai pasitraukė, pakeliui apiplėšdami vienuolynus ir gyvenvietes, išsivarydami vietos žmones. Jurijaus vadovaujamos pajėgos, persekiodamos LDK pajėgas, sugebėjo atimti dalį grobio, ypač žirgus. Pasitraukus Lietuvos kariuomenei, Jurijus skubiai išvyko į Maskvą, bandydamas įtikinti Vasilijų II siųsti savo kariuomenę ginti Smolensko. Tačiau pati Maskvos didžioji kunigaikštystė šiuo laikotarpiu buvo pilietinio karo būsenoje, todėl Vasilijus II negalėjo suteikti karinės pagalbos.

Tų pačių metų gruodį, nesant Jurijaus, Kazimiero vadovaujama dar didesnė Lietuvos kariuomenė vėl priartėjo prie Smolensko. Miestas, likęs be valdovo, pasidavė. Kazimieras vėl paskyrė Andrių Sakaitį vietininku. Karalius nubaudė maištininkus konfiskuodamas jų turtą ir daugelį jų paversdamas cholopais (baudžiauninkais). Jurijaus įkalinti Smolensko bojarai buvo išvaduoti.

Lietuvos valdžia Smolensko žemėse išsilaikė iki 1514 m., kol miestą po keleto antpuolių užėmė Maskvos caro Vasilijaus III pajėgos.

Literatūra

• Кондрашенков А. А. История Смоленской земли с древнейших времен до середины XVII века. – Смоленск, 1982. – 124 с.
• Полехов С. В. Смоленское восстание 1440 года // Исторический вестник. – Т. 7 (154): Литва, Русь и Польша XIII–XVI вв. – М., 2014. – С. 160–197.
• Широкорад А. Б. Глава 8. Гибель Смоленского княжества // Альтернатива Москве. Великие княжества Смоленское, Рязанское, Тверское. – Москва: АСТ, 2010.