Slavofilija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Slavofilija – XIX a. vid. politinė, filosofinė ideologija, kilusi iš Rusijos. Jos šalininkai pasisakė už slavų tautų vienybę ir atsvarą liberaliosioms vakarų Europos ideologijomis. Slavų tautų vienybės pagrindą, pasak slavofilų, turėtų sudaryti ortodoksinė krikščionybė, o idėjinis ir politinis slavofilijos centras turėtų būti Rusija. Slavofilai prieštaravo vakariečių teiginiui, kad Rusija turi perimti kultūrinius ir politinius vakarų bruožus, o siekė savito, visiškai skirtingo nuo vakarų, egzistavimo. Slavofilai teigė, kad Vakarai pasižymi dvasingumo, idealizmo, išminties stoka ir prieštaravo tokio gyvenimo būdo propagavimui slavų kraštuose, rusiškąjį misticizmą, tradicionalizmą priešino su vakarų racionalizmu. Slavofilai idealizavo kaimo buitį, idilišką gyvenimą taikoje su gamta ir tai priešino su vakaruose tuo metu sparčiai plintančia urbanizacija ir industrializacija.

Slavofilija reiškėsi daugiausia filosofijoje, literatūroje, mene, tačiau tai nebuvo vieningas judėjimas, o įvairių panašios ideologijos judėjimų grupė. Politikoje slavofilija reiškėsi panslavizmu. Slavofilijos propaguotojai buvo Aleksejus Chomiakovas, Ivanas Kirejevskis, Konstantinas Alksakovas, Ivanas Aksakovas, Jurijus Samarinas, Konstantinas Leontjevas, Fiodoras Tiučevas, Nikolajus Jazykovas, Vladimiras Dalis.