Skrydžio įrašymo įrenginys
Skrydžio įrašymo įrenginys (taip pat vadinamas juodąja dėže nepaisant savo oranžinės spalvos) – specialus įrenginys, orlaiviuose įrašantis visus jų parametrus. Įrenginių duomenys padeda tyrėjams išsiaiškinti aviacijos katastrofų priežastis ir jų išvengti ateityje.
Įrenginius sudaro dvi dalys: skrydžio duomenų įrašymo (FDR) ir pilotų balso įrašymo (CVR) įrenginiai. Pirmasis įrenginys skrydžio metu įrašinėja daugelį lėktuvo techninių parametrų. Antrasis įrenginys įrašinėja visus pilotų pokalbius tarpusavyje ir su oro eismo kontrole. Abu įrenginiai gali būti sujungti į vieną ir yra privalomi visuose komerciniuose orlaiviuose pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos nurodymus. Įrenginiai pritaikyti atlaikyti iki 3 400 g jėgos smūgius ir 1 000 °C temperatūrą.[1]
Skrydžio įrašymo įrenginiai iš karto po avarijos pradeda skleisti elektrinį signalą, kuris trunka iki 30 dienų. Siekiant, kad įrenginiai būtų randami greičiau, jie dažomi oranžine spalva, o ant jų šonų užrašoma „SKRYDŽIO DUOMENŲ ĮRAŠIMO ĮRENGINYS. NEATIDARYTI.“ anglų ir prancūzų kalbomis.
1960 m. įvykus „Trans Australia Airlines“ katastrofai, kurios metu žuvo 29 žmonės, tyrėjai primygtinai rekomendavo visiems keleiviniams skrydžiams naudoti skrydžių duomenų įrašymą. Australija tapo pirmaja pasaulio valstybe, kurioje privalomai pradėjo veikti skrydžių įrašymo sistemos.[2]
Pirmosios garso įrašymo taisyklės JAV buvo įteisintos 1964 m. Pagal Federalinės aviacijos administracijos nurodymus nuo 2008 m. garso įrašymo įrenginiai turi veikti mažiausiai 2 valandas.[3]
2014 m. JAV skrydžio ir garso įrašymo įrenginiai privalomi visiems orlaiviams, turintiems 20 ar daugiau keleivių vietų, taip pat tiems, kurie turi 6 ar daugiau vietų keleiviams, yra varomi turbo varikliais ir valdomi dviejų pilotų.[4]