Skiauterėtasis tritonas

Triturus cristatus
Apsauga: 4(I) – Nenustatyta
TriturusCristatus.jpg
Skiauterėtųjų tritonų patinas
Kammmolch-Goettingen-02.jpg
Skiauterėtųjų tritonų patelė
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Varliagyviai
(Wikispecies-logo.svg Amphibia)
Būrys: Uodegotieji varliagyviai
(Wikispecies-logo.svg Caudata)
Šeima: Tikrosios salamandros
(Wikispecies-logo.svg Salamandridae)
Pošeimis: Pleurodelinae
(Wikispecies-logo.svg Pleurodelinae)
Gentis: Skiauterėtieji tritonai
(Wikispecies-logo.svg Triturus)
Rūšis: Skiauterėtasis tritonas
(Wikispecies-logo.svg Triturus cristatus)
Binomas
Triturus cristatus
Laurenti, 1768
Sinonimai
  • Triturus cristatus cristatus Mertens, 1923
  • Triturus cristatus Dunn, 1918
  • Triturus palustris Flower, 1933
Paplitimas
Skiauterėtųjų tritonų paplitimo arealas Europoje     

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) – uodegotųjų varliagyvių (Urodela) būrio, tikrųjų salamandrų (Salamandridae) šeimos varliagyvis.

Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 4 (I) kategoriją[2].

PaplitimasKeisti

Pavasarį ir vasarą aptinkamas upių senvagėse, kūdrose. Tipiškas vandens buveinės plotas yra 25-500 kvadratinių metrų; didesniuose tritonų lervutes dažniau suėda žuvys, neleisdamos atsinaujinti populiacijai. Geriausiai jiems tinka negilūs vandens telkiniai su seklesniais plotais, kurių dugnas padengtas smėliu arba moliu.

Pagrindinės nykimo priežastys – buveinių pokyčiai, vandens telkinių rūgštėjimas arba užteršimas, ypač cheminiais preparatais, esančiais insekticiduose ir herbiciduose, taip pat natūralių pievų sunykimas, kūdrų užaugimas, žuvų užveisimas tritonų gyvenamuose telkiniuose.

PožymiaiKeisti

Pats didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų. Kūno viršus pilkai juodas ar tamsiai rudas, pilvas išmargintas oranžinėmis ir juodomis dėmėmis. Tuoktuvių metu patinams užauga nugaros skiauterė dantytu kraštu, kuri ties uodegos pamatu nutrūksta arba pažemėja, o uodegoje vėl paaukštėja. Patinai gali išaugti iki 18 cm, patelės – iki 20 cm, bet Lietuvoje jie daugiausia būna 12-14 cm ilgio.

Dauginimasis ir vystymasisKeisti

Skiauterėtojo tritono gyvenimo ciklas skirstomas į nesiveisimo (vandens) ir veisimosi (sausumos) periodus. Rudenį ir žiemą jis daugiau laiko praleidžia sausumoje, o iš žiemojimo slėptuvių išlenda dirvos temperatūrai pakilus iki 5 °C. Dar labiau atšilus keliauja į veisimosi kūdras, kur patinai pirmi užsiima poravimui tinkamas vietas. Patinai vilioja pateles ne tik spalvinga skiautere, bet ir šokdami tuoktuvių šokį. Apvaisinimas vidinis: patino padėtas spermatoforas turi patekti į patelės kloaką, iš kur keliauja į kiaušintakius. Patelės padeda apie 200–300 kiaušinėlių, kuriuos po vieną ar grandinėlėmis po 2-3 prilipina apatinėje vandens augalų lapų pusėje.

Lervos išsirita maždaug po 3 savaičių, būna 10–12 mm ilgio.[3]metamorfozė baigiasi po 10-14 savaičių, tokiu atveju liepą ar rugpjūtį tritonų jaunikliai išlipa iš vandens. Sausumoje jie praleidžia 3-5 metus, kol sulaukia lytinės brandos.

Nuo veisimosi telkinio tritonai nutolsta ne daugiau kaip 500 m. Brandus lapuočių miškas, esantis arti kūdros, kuriame gausu maisto ir vietų slėptis, labai padidina tritonų išgyvenimo tikimybę. [4]

MitybaKeisti

Skiauterėtieji tritonai dažniausiai minta dugne gyvenančia gyvūnija, pavyzdžiui, dėlėmis, sraigėmis ir vandens asiliukais, kartais ėda ir paprastuosius tritonus. Medžioja prieblandoje arba sutemus.

Taip pat skaitytiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. „IUCN Red List - Triturus cristatus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2008-12-14. 
  2. raudonojiknyga.lt / Skiauterėtasis tritonas
  3. „Lietuvos gamtos fondas - Varliagyviai“. glis.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-04-30. 
  4. Balinių vėžlių ir retųjų varliagyvių: skiauterėtųjų tritonų ir raudonpilvių kūmučių apsauga, Lietuvos gamtos fondas, sudarytojas Nerijus Zableckis, 2008 m., ISBN 978-9986-25-039-5

NuorodosKeisti


 

Vikiteka