Skapo gatvė

Skapo gatvė – siauriausia Vilniaus senamiesčio gatvė, jungianti Pilies gatvę su Simono Daukanto aikšte.

Skapo gatvė Vilniuje

IstorijaKeisti

Skapo gatvė pavadinta karališkojo sekretoriaus Stanislovo Jokūbo Skapo garbei, kuris XVI a. iš pranciškonų vienuolių čia įsigijo žemės sklypą ir pasistatė medinį dvarą.[1]

Iki XVI a. gatvė neturėjo pavadinimo, ji jungė Pilies gatvę ir Vyskupų gatvę.[2]

Pietinėje Skapo g. pusėje kampinis su Pilies gatve dviejų aukštų namas su trimis nedideliais langais priklausė Pliateriams, Masalskiams ir Oginskiams, 1755 m. atiteko Vilniaus universitetui.[3][4][2]

Skapo g. 13 namo vietoje anksčiau stovėjo du namai. 1815 m. tie du namai atiteko Vilniaus I gimnazijai. Vėliau juose gyveno gimnazijos mokytojai. Po II pasaulinio karo šiame name buvo įsikūręs Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus.[4]

Skapo g. 4 yra Lopacinskių (Sulistrovskių) rūmai, pastatyti pagal Martyno Knakfuso projektą klasicistiniu stiliumi. Kažkada šie rūmai priklausė grafams Šuazeliams, po to A. de Reusui, Sulistrovskiams. XIX a. antroje pusėje rūmai atiteko Lopacinskiams.[3] Rūmus sudaro trys dviaukščiai korpusai, centrinę fasado dalį puošia keturios kolonos ir trikampis frontonas. Frontone yra kartušas su herbu. Teigiama, jog mūrinis namas šioje vietoje stovėjo jau 1545 metais, vietoj kurio vėliau ir iškilo Lopacinskių (Sulistrovskių) rūmai. XX a. pradžioje šiame name veikė muzikos mokykla, kurioje mokėsi smuikininkas Jaša Heifecas.[5]

Sovietmečiu gatvė buvo vadinama J. Tallat-Kelpšos vardu.

 
Lopacinskių (Sulistrovskių) rūmai Skapo gatvėje (panorama)

DabartisKeisti

Į Skapo gatvę iš Pilies gatvės patenkama pro arką, jungiančią du kampinius Pilies/Skapo gatvių namus. Kampinio Pilies g. 11/Skapo korpusai supa Lauryno Gucevičiaus kiemą.

Gatvė turi dešimt namų, jie įvairių spalvų tinko, todėl gatvė tapybiška.[6] Siauriausioje dalyje ji yra 1,98 m pločio. Gatvė grįsta trinkelėmis. Gatvės kampinėje dalyje (išeinant į Daukanto aikštę) išlikę beveik nepakitę Lopacinskių (Sulistrovskių) rūmai. Jų centre tarp jonėninių kolonų yra arka, pro kurią įvažiuojama į kiemą. Už rūmų driekiasi ilga geltonos spalvos mūro (tinko) siena be langų. Kai kurių namų fasadus puošia ornamentinės detalės. Nemaža dalis namų turi įvažiavimus į kiemus ar vartus ir pačius kiemelius.

GalerijaKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka

  1. Vitalijus Michalovskis. Sostinės gatvių pavadinimuose glūdi miesto istorija, skelbta Lietuvos rytas, 2015.[1]
  2. 2,0 2,1 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija: Pilies gatvė. Vilnius: Chraribdė, 2005, p.248. ISBN 978-9986-745-89-1.
  3. 3,0 3,1 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.,p.354.
  4. 4,0 4,1 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7, p. 158.
  5. Bučas, Jurgis. Lopacinskių rūmai// Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988., Т. 1: Vilnius.p. 479. - 592.
  6. Skapo gatvė Vilniaus kataloge.[2]