Skalda
Skalda – biri statybinė medžiaga, sudaryta iš smulkių (paprastai 5–150 mm dydžio) aštriabriaunių dalelių. Gaminama trupinant tiek natūralias uolienas, tiek akmeniškas dirbtines medžiagas (plytas, šlaką, betono laužą, keramzitą).[1] Tankiųjų uolienų, ypač magminių (bazalto, diabazo, granito), skalda yra stipri, atspari šalčiui, akytųjų uolienų (pemzos, tufo), dažniausiai ir dirbtinių medžiagų skalda – lengva, gerai izoliuoja šilumą ir garsą, bet ne tokia stipri, įgeria daugiau vandens. Skalda trupinama akmenskaldėmis.[2]
Skalda panaudojama betono užpildui, pilama kaip balastinis sluoksnis po geležinkeliais, statant kelius, oro uostų pakilimo takus, drenažo įrenginius, lengvoji skalda – lengvojo betono užpildui, garso ir šilumos izoliacijai,[2] dekoratyvinėms reikmėms (kapinėse, gėlynuose).
Lietuvoje skalda gaminama iš laukuose surinktų riedulių, iš žvyrynuose sukauptų stambių (didesnio kaip 20 mm skersmens) gargždo, žvirgždo atsijų, iš uolienų nuolaužų, statybinių konstrukcijų laužo, granitinė skalda – daugiausia iš įvežtinio granito. Didžiausios skaldos gamybos bendrovės: dolomitinės skaldos – „Klovainių skalda“ ir „Dolomitas“ (Pakruojo rajonas), granitinės skaldos – „Granitas“ ir „Milsa“ (abi Kaune), „Granitinė skalda“ (Vilniuje), „Žemaitijos granitas“ (Darbėnuose).[2]
-
Skaldos trupinimo įmonėje (Vupertalis, Vokietija) -
Skalda, pilama renovuojant kelią (Prancūzija) -
20 mm skaldos gabalai -
Po geležinkelio bėgiais paberta skalda (Australija)
.jpg)
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Щебень,Большая советская энциклопедия, T. XXIX (Чаган—Экс-ле-Бен). – Москва: Советская энциклопедия, 1978
- ↑ 2,0 2,1 2,2 skalda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012