Skėtis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Skėtis – išskečiamas prietaisas nuo lietaus arba saulės spindulių apsisaugoti (ką nors pridengti, apsidengti). Skėtis sukonstruojamas, užtempiant medžiagą ant metalinio rėmo. Rankiniai skėčiai paprastai naudojami saugantis nuo lietaus, nors istoriškai buvo sukurti kaip apsauga nuo saulės.

Skėtis

Gustave Caillebotte (1848–1894): Rue de Paris, temps de pluie, 1877.

Skėčiai, saugantys nuo saulės, vadinami parasoliais.

Istorija

Seniausiais laikais

Senoviniai piešiniai liudija, kad skėčiai buvo naudojami jau daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų: Egipte, Asirijoje (pvz., Ninevijos mieste), Graikijoje, Kinijoje, Japonijoje. Skėčiai vaizduojami egiptiečių piešiniuose ir net skulptūrose.

Istorikai nustatė, kad senovės graikai jau V a. pr. m. e. turėjo skėčius. Vergai lydėdavo turtingus graikus ir nešdavo virš jų galvų išskleistus skėčius. Antikinėje Graikijoje skėčiai buvo naudojami kaip religinių ceremonijų dekoracinė dalis. Ant graikiškų vazų, sukurtų dar prieš Kristaus gimimą, jie irgi yra pavaizduoti. Teigiama, kad graikų dievas Bakchas irgi mėgo „nešioti“ skėtį. Senuosiuose meno kūriniuose skėčiai parodomi ir išskleisti ir „nedarbinėje padėtyje“. Senovės Romoje tokiais prietaisais naudojosi tik moterys.

Žvelgiant istoriškai pirmieji skėčiai bei parasoliai buvo sukurti apsisaugoti tik nuo saulės spindulių. Kinai buvo pirmieji, kurie skėčius panaudojo apsisaugoti būtent nuo lietaus. Jie vaškuodavo bei lakuodavo popierinius lietsargius ir saugiai vaikščiodavo lyjant.

Viduramžiais

Viduramžiais skėčio atsisakyta, kaip ir daugelio kitų aksesuarų. Jį pakeitė gobtuvas. Įdomų gobtuvo, skėčio ir apsiausto derinį nešiojo renesanso, vėliau ir baroko epochų moterys.

Naujaisiais laikais

Skėčius po ilgesnės pertraukos vėl ėmė gaminti XVI a. Italijoje, bet populiarumą jie įgijo tik lietingose Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse. Manoma, kad pirmasis skėtį 1608 metais pagamino italas Thomas Coryat, bet išradėjo darbai kituose kraštuose nepaplito. Itališkas lietsargis brangiai kainavo, todėl buvo juokaujama, kad jis saugo ne nuo saulės, o saugo saulę nuo ministrų.

Vėliau buvo kuriami skėčiai pačių įvairiausių formų: mažyčiai išskleidžiami, milžiniški daugiaviečiai, kūgio ir net kvadrato formos. Rankena montuota ne tik skėčio centre. Skėčiai buvo gaminami iš šilko, o vėliau iš odos, kuriais dažniausiai naudojosi moterys jojikės (kad išskleistų saulėtu metu).

XVII a. paplito net „kiniški“ skėčiai, pagaminti iš popieriaus. Vis tik popierinių prietaisų buvo atsisakyta. Renesanso epochos skėčiams būdingos raižytos medinės rankenos, kontrastingos sodrios spalvos, siuvinėti stogeliai. Šis „išradimas“ greitai paplito Ispanijoje bei Portugalijoje, iš kur nukeliavo į Naująjį žemyną.

Paskirtis ir naudojimas

Iš pradžių skėtis buvo tik aksesuaru moterims ir pagal tiesioginę paskirtį jo beveik nenaudojo. XVII amžiuje skėčiams buvo ieškoma lengvesnių, patvaresnių medžiagų. Buvo bandyta pritaikyti kupolinio sijono formų idėjos. Anglas Benas Džonsonas prietaisą, panašų į skėtį, mini 1616 metais parašytame eilėraštyje.

1708 m. išleistame angliškame žodyne pirmąkart paaiškinamas terminas „skėtis“ – prietaisas, kuriuo moterys apsisaugo nuo lietaus. Angliškas (bei daugelio kitų Europos kalbų) lietsargio pavadinimas „umbrella“ kilo iš lotyniško žodžio „umbra“, reiškiančio šešėlį.

Daugiausia problemų dėl skėčio dekoravimo iškilo XVII amžiaus dabitoms. Paryžiuje gyvenęs kardinolas D. Mazarini, susirūpinęs tuštėjančiu valstybės iždu, išleido įstatymą, draudžiantį siuvinėti audinius (t. y. ir skėčių stogelius) aukso ir sidabro siūlais bei puošti brangakmeniais.

Skėčiai tuo metu buvo puošiami nėriniais, batisto, tiulio ir šilko raukiniais, tinkleliais, kutais, karoliukais. Rokoko laikotarpyje skėčių audinio dekore vyravo gėlių motyvai, o klasicizmo epochoje dryžiai. XIX a. rankenas ėmė gaminti iš dramblio kaulo ir inkrustuodavo koralais.

Skėčių naudojimo plitimas

Kai anglų kilmės Persijos keliautojas ir rašytojas Džonas Hanvėjus pirmasis ėmė viešai nešioti lietsargį, jis populiarumą įgijo ir tarp vyrų. Tai atsitiko apie 1750 metus. Anglų džentelmenai dar ilgai šį prietaisą vadinu „hanvėjumi“. Neretai skėtis atstojo ir lazdelę. Tuomet rankena įgavo lenktą formą.

To laikmečio damos nepasitenkino primityvia skėčių konstrukcija, o tai vertė išradėjus ją tobulinti. Dar XVIII amžiuje buvo išrastas sulenkiamas stiebas, dėl kurio ne tik sutrumpėjo kotas, bet ir atsirado galimybė valdyti skėčio stogelį. Nuo XIX amžiaus pradžios jį buvo galima judinti tarsi vėduoklę.

Pirmoji lietsargių parduotuvė buvo pavadinta „Džeimsas Smitas ir jo sūnūs“. Ji buvo atidaryta 1830 metais ir įsikūrė Londono mieste. Pirmieji europietiški skėčiai buvo gaminami iš medienos ir banginio ūsų, aptempiami alpakos kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Puošnios lenktos rankenos buvo gaminamos iš kietos medienos ar kaulo ir labai patiko pirkėjams.

1852 metais Samuelis Foksas sukuria skėčio metalinį karkasą. Jis įkuria „Anglijos plieno kompaniją“ ir užpatentuoja lietsargyje naudojamas metalines atotampas (jas pritaikė ir moterų drabužiuose, pvz., korsetuose). Anglijoje labiausiai skėčius mėgo nešiotis pagyvenusios moterys. Reta turtingesnė moteris sekmadienį, eidama į bažnyčia, nepasiimdavo ir lietsargio.

Šiuolaikinio skėčio išradimas

Afrikoje bei JAV gyvenęs išradėjas Viljamas K. Karteris užpatentavo savo konstrukcijos lietsargį 1885 metų rugpjūčio 8 d. Jį galima laikyti šiuolaikinio lietsargio išradėju.

Tiesa, Amerikos vyrai ilgokai gėdijosi nešiotis šį „moterišką“ prietaisą. XX a. trečiajame dešimtmetyje konstruktorius H. Hauptas išrado patogią sustumiamą rankeną. Nuo tada vyrai nešioja tamsius, vienspalvius, o moterys – spalvingus, margus skėčius.

Vėliau lietsargyje atsirado ir daugiau modernių technologinių naujovių.