Siuniko karalystė
Siuniko karalystė (arm. Սյունիքի թագավորություն, Siuniki t'agavorut'yun) arba Siunikas (arm. Սյունիք, Siunik) – feodalinė armėnų valstybė, IX–XII a. egzistavusi Armėnijos kalnyno rytinėje dalyje, istoriniame Siuniko regione (dab. Pietų Armėnija ir vakarų Arcacho Respublika).
| Սյունիքի թագավորություն Siuniko karalystė | ||||
| Armėnijos karalystės dalis iki 1045 m. | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Kapanas | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkurtas | 987 m., 987 | |||
| - Panaikino Rusija | 1170 m. | |||
Ji apėmė ne visą Siuniko regioną, o jos politinis centras koncentravosi Kapano mieste, kuris buvo Bachko gavare. Dėl to ji dar yra vadinama Bachko karalyste arba Kapano karalyste.
Raida redaguoti
Siunikas dar nuo paskutiniųjų mžių prieš mūsų erą buvo svarbus Armėnijos kalnyno politinis darinys, valdomas labai senos ir įtakingos vietos giminės, kurių dinastija yra vadinama Siuni (arm. Սյունի, Syuni), arba Sisakianais (arm. Սիսակյաններ, Sisakianner). IX a. ši giminė aktyviai dalyvavo Armėnijos karalystės kūrime ir pripažino šios karalių dinastijos - Bagratunių viešpatavimą bei siuzerenitetą.
Nepaisant to, kad įsijungė į didesnę valstybę, Siuni giminė ir toliau buvo vienvaldė šiame krašte. Čia ilgainiui reiškėsi feodalinis susiskaldymas: 909 m. mirus Siuniko kunigaikščiui Ašotui, teritorija padalinta į dvi dalis. Šiaurės vakarinę dalį gavo jo sūnus Smbatas, o 925 m. Bagratuniai perėmė šiauriausias jo teritorijas aplink Sevano ežerą - Gegarkuniką ir Sotką į tiesioginę centrinės valdžios priklausomybę. Pietinę dalį su centru Kapane paveldėjo kitas sūnus - Saakas.
Pastarojo sūnus Smbatas Saakianas suvienijo didžiąją dalį Siuniko ir 987 m. karūnavosi pirmuoju Siuniko karaliumi. Šis savivaliavimas nebuvo toleruojamas centrinės valdžios, ir Armėniją valdant Gagikui I pusė karalystės teritorijų šiaurėje buvo atimtos iš Siuniko, Siuni dinastijai paliekant valdyti tik pietrytinę dalį. Taip galutinai nusistovėjo jos teritorija, kuri apėmė pietinę senosios Siuniko provincijos pusę. Pietuose jos riba buvo Arakso upė, o rytuose – Akera, už kurios buvo Chačeno kunigaikštystė. Ji apėmė apie 5500 km², turėjo 43 pilis, 48 vienuolynus, 1008 kaimus ir vieną miestą.[1] Kapano miestas buvo valstybės sostine.
Nors Siuniko valdovai ir toliau bendradarbiavo su Bagratidų Armėnija ir dalyvavo bendruose kariniuose žygiuose, karalystė tapo autonomiška. Valdant pirmiesiems valdovams buvo stabilizuotas valdymo aparatas, pradėtos statybos ir valstybė išgyveno savo klestėjimo laikotarpį. Tuo metu buvo pastatytas Tatevo vienuolynas, tapęs dvasiniu visos karalystės centru, augo Kapano miestas, o armėnų raštija, menas ir literatūra išgyveno renesansą.
1045 m. viduramžių Armėnijos karalystė nustojo egzistuoti. Ją nusiaubė tiurkai Seldžiukai. Siunikas kartu su Taširo karalyste ir Chačeno kunigaikštyste buvo vienintelės Seldžiukų antpuolių mažai paliestos Armėnijos teritorijos. Nepaisant to, kultūrinis karalystės pakilimas baigėsi.
Situacija dar pablogėjo XII a. pradžioje, kuomet musulmonų tiurkų antpuoliai iš pietų tik sintensyvėjo. 1103 m. seldžiukai nusiaubė Kapaną, o vėliau – ir svarbiausias tvirtoves. Siunikas buvo nuolat puldinėjamas ir siaubiamas. XII a. II pusėje svarbiausiais priešais buvo seldžiukų įpėdiniai regione Eldegizidai, kurių valdovas Šams ad-Dinas Eldegizas sunaikino visas Siuniko karalystės tvirtoves.
Paskutinis Siuniko karalius Hasanas Herakarecis 1170 m. pabėgo ir pasiprašė prieglobsčio paskutinėje armėnų valdomoje valstybėje – gretimame Chačene. Kuriam laikui valstybės tertorija buvo prijungta prie Eldegizidų valdų.
Valdovai redaguoti
- Smbatas Saakianas 987–998
- Vasakas 998–1040
- Smbatas Ašotianas 1040–1044
- Grigoras Ašotianas 1044–1072
- Senekerimas Sevadianas 1072–1094
- Grigoras Senekerimianas 1094–1166
- Hasanas Herakerecis 1166–1170
Taip pat skaitykite redaguoti
Nuorodos redaguoti
- ↑ Сюникское царство // Большая советская энциклопедия : [в 30 т.] / гл. ред. А. М. Прохоров. – 3-е изд. – М. : Советская энциклопедия, 1969–1978.
- Т. Акопян. Сюникское царство. – Ер., 1966. (арм.)
- Григорян Г. М. Очерки истории Сюника IX–XV вв. – Ер.: АН АрмССР, 1990.
- С. Т. Еремян. Армения накануне монгольского завоевания // Атлас Армянской ССР. – Ер.—М., 1961. – С. 102–106. (rusų k.)
- И. П. Петрушевский Очерки по истории феодальных отношений в Азербайджане и Армении в XVI – начале XIX вв. – Л., 1949. (rusų k.)
- А. Утмазян. Сюник в IX–XI вв. – Ер., 1957. (арм.)