Sipeliai
| Sipeliai | ||
|---|---|---|
  Sipeliai |
||
| 56°06′58″š. pl. 25°15′36″r. ilg. / 56.116°š. pl. 25.260°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Rokiškio rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Pandėlio seniūnija | |
| Gyventojų | 4 | |
Sipeliai – kaimas Rokiškio rajono savivaldybėje, 5 km į pietus nuo Suvainiškio, Suvainiškio miškų apsuptyje, prie Nadžupio. Kaimo pietvakariuose, prie Nadžiupio, yra kapinaitės, pietryčiuose, prie kelio į Pandėlį, stovi 1901 m. pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplytėlė.[2] Vieškeliai į Pandėlį ir Jusiagirį.
Istorija redaguoti
1514 m. Sipelių ir Miliūnų kaimai minimi bendru Kraštų pavadinimu (Homines in Kroszty) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo akte, kuriuo jis patvirtina savo protėvių dovanojimus Anykščių klebonijai. 1803 ir 1805 m. caro įsakais Sipeliai kartu su kitomis Anykščių klebonijos valdomis atiduoti Vilniaus universitetui. 1818 m. universitetas Sipelių, Miliūnų ir Papiškių valstiečius atleido nuo baudžiavos. 1819 m. sutartyje su universitetu numatyta, kad darbo ir kitos prievolės keičiamos piniginiu mokesčiu, nustatoma tvarkos palaikymo ir ginčų sprendimo tvarka, leidžiama turėti kaimo mokyklą. Netrukus trijų kaimų lėšomis Sipeliuose, kaimo viduryje, pastatyta mokykla, 1828 m. ją lankė 11 berniukų ir 2 mergaitės. Mokė valstiečių išlaikomas mokytojas, prižiūrėjo Suvainiškio parapijos klebonas. Carui lietuviškas mokyklas uždraudus, XIX a. pabaigoje Sipeliuose vaikai mokyti slaptai. Uždarius Vilniaus universitetą, Sipeliai perduoti Vilniaus Romos katalikų dvasinei akademijai ir bažnyčioms išlaikyti.[3]
XX a. pradžioje kaime buvo 32 sodybos, dar 6 buvo vienkiemiuose. Kaimas valdė apie 600 ha žemės, arba 16 į rėžius padalintų valakų. Po Pirmojo pasaulinio karo pradėtas skirstyti į vienkiemius. 1936 m. Sipeliuose buvo 50 sodybų, 27 iš jų – gatvinio kaimo branduolyje, vadinamoje „ulyčioje”, likusios – vienkiemiuose. Po Antrojo pasaulinio karo vykdyta kolektivizacija – Sipeliai tapo kolūkio centru. Plėstos kaimo ribos, kolūkio centre statyti nauji namai, vienkiemiai tuštėjo, jų gyventojai kėlėsi į centrą. 1968 m. Sipelių kolūkį panaikinus ir prijungus prie greta buvusio didesnio tarybinio ūkio, kaimas ėmė nykti. 1994 m. Sipeliuose buvo 8 gyvenamosios sodybos ir du vienkiemiai.[4]
Senosios sodybos redaguoti
Kaimo gyvenamieji namai buvę tašytų rastų, išsidėstę gryčių galais į gatvę. Iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis jų buvo dūminiai, apie 1924 m. atsirado kaminai su dūmtraukiais. Kitoje kiemo pusėje priešais gryčias kiekvienoje sodyboje stovėjo po dvi klėtis – viena rūbams, miltams ir kitiems produktams, kita – grūdams. Tarp klėčių buvo patalpa, vadinama „vazaune”, kurioje laikyti žemės ūkio padargai. Klėtys turėjo atvirą prieklėtį paaukštinta pastoge ir medinėmis grindimis, durys būdavo margintos kvadratais. Daugelyje sodybų klėtys buvo po vienu stogu su tvartu. Atokiau gryčios stovėjo daržinės, o stambesni ūkininkai turėję ir pirtis, suręstas iš plonesnių rąstų. Visi kaimo trobesiai buvę dengti rugių šiaudų kūlio stogais; 1936 m. pradėti keisti medinėmis lentelėmis („skindeliais”) ir čerpėmis. Kiemai būdavo apjuosti pinta medžio tvora. Kiekviename kieme buvo keturkampis medinis šulinys su didžiulėmis medžio svirtimis.[4]
Kaimo mokyklos redaguoti
Caro valdžiai uždarius pirmąją, valstiečių lėšomis įkurtą ir išlaikomą, mokyklą, ji veikė slaptai. 1896 m. kovo mėnesį mokykla susekta ir uždaryta, o gretimame kaime, Sasnovkoje, atidaryta rusiška, kurią lankė ir dalis Sipelių kaimo jaunimo. 1919 m. pradinis mokymas lietuviškai organizuotas J. Tauterio sodyboje. Mokėsi apie 20 mokinių, už kiekvieną jų tėvai mokėjo po du litus per mėnesį. 1930 m. iš kaimo gyventojo Romualdo Stakėno nuomotose patalpose įsteigta Sipelių pradžios mokykla. 1931 m. ją lankė 50 mokinių nuo 7 iki 13 metų amžiaus. Maždaug tiek pat mokinių lankė mokyklą ir 1938 m.[4]
Gyventojai redaguoti
 | |||||||||
| 1902 m.[5] | 1923 m.sur.[6] | 1959 m.sur.[7] | 1970 m.sur.[7] | 1979 m.sur.[8] | 1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2011 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 248 | 222 | 127 | 103 | 62 | 22 | 9 | 4 | ||
| |||||||||
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Aldona Minkevičienė, Metraštininko archyve – visos Sipelių kaimo gyvenimo spalvos, Gimtasis Rokiškis, 2015-01-30. Nuoroda tikrinta 2023-07-10.
- ↑ E. Jakubėnas, V. Samulėnaitė, R. Šimėnienė, Suvainiškis ir jo apylinkės, p. 17–19. Vilnius 2014. Suarchyvuotas originalas, 2020-06-14. Nuoroda tikrinta 2023-07-10.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Aldona Minkevičienė, Sipelių kaimo istorija – metraštininko Vlado Liolio rankraščiuose ir knygose, Gimtasis Rokiškis, 2015-01-23. Nuoroda tikrinta 2023-07-10.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 7,0 7,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Literatūra redaguoti
- Vladas Liolys, „Sypelių kaimas”. Rokiškis [i.e. Kaunas]: Vitae Litera, 2011. ISBN 978-609-454-045-5