Simfonija Nr. 41 (Mocartas)

Simfonija Nr. 41 C-dur (K551), dar vadinama „Jupiterio simfonija“ – austrų klasikinės muzikos kompozitoriaus V. A. Mozarto simfonija, parašyta 1788 metais. Tai viena iš žinomiausių V. A. Mocarto simfonijų.

V. A. Mocartas „Simfoniją Nr. 41“ parašė 1788 m. vasarą ir tai yra paskutinė jo parašyta simfonija (K551 pagal Kechelio katalogą). Simfonija yra nuotaikinga ir energinga bei netikėtai didesnės apimties nei kitos tuo metu įprastos simfonijos. Tikriausiai dėl šių priežasčių kūrinys buvo pramintas „Jupiterio simfonija“, pagal sen. romėnų vyriausią dievą Jupiterį. Tai padarė Londono impresarijus Johann Peter Saloman ir tikriausiai šis pavadinimas pavartotas 1821 m. leidime jos atlikimo Londone proga. V. A. Mocartas ją parašė kartu su 39-ąja ir 40-ąja simfonijomis tikriausiai planuodamas jas pristatyti koncertiniame ture Londone, kuris neįvyko. Šios simfonijos nebuvo išleistos V. A. Mocartui esant gyvam. Simfonijos kompleksiškumas paveikė J. Haidną rašant simfonijas Nr. 95 ir Nr. 98. Robertas Šumanas „Jupiterio simfoniją“ vertino nepriekaištingu kūriniu.

Simfonijos dalysKeisti

„Simfonija Nr. 41“ skirta orkestro atlikimui ir sudaryta iš keturių dalių:

  1. Allegro vivace. Sonatos formos.
  2. Andante cantabile. Ramios muzikos dalis.
  3. Menuetto: Allegretto.
  4. Molto allegro. Sonatos formos.

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti