Sidabrė
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Istorija
redaguotiSidabrė buvo paskutinis žiemgalių pasipriešinimo Vokiečių ordinui židinys. 1290 m. kryžiuočiams užėmus Sidabrę, buvo baigtas Žiemgalos nukariavimas, dalis žiemgalių pasitraukė į Lietuvą, žemės ištuštėjo, virto dykra. 1426 m. minimas Sidabrės kalnas, ties kuriuo ėjo tuometinė Lietuvos ir Livonijos siena.
Lokalizacija
redaguotiPilis stovėjo į vakarus nuo Joniškio esančiame Kalnelio piliakalnyje, ant kurio šiuo metu stovi bažnyčia ir įrengtos kapinės (nuo 1801 m.).
Pilis pirmą kartą paminėta 1288 m. kovo - balandžio mėn., kai Livonijos ordino kariuomenė bandė nesėkmingai užimti pilį. Pilis nepaimta, sudeginta piliakalnio papėdėje buvusi gyvenvietė. Po 1290 m. Ordino puolimo dalis gyventojų pasitraukė, kita - Mintaujos komtūro nurodymu buvo ištremta į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) apylinkes.
Archeologiniai tyrinėjimai vyko 1990 m. (vad. A. Merkevičius), 2003-2004 m. (vad. E. Vasiliauskas). Jų metu nustatyta, kad kompleksą sudarė piliakalnis ir 2 priešpiliai bei 3 ha dydžio papėdės gyvenvietė - panašiai kaip žiemgalių Raktė ir Duobelės. Tyrinėjimais nustatyti 3 apgyvendinimo laikotarpiai: 1) V-X a., 2) XI-XIII a., 3) XVI-XVII a. - kaimavietė. Tyrinėjimų metu rasta lipdytos grublėtu paviršiumi, žiestos keramikos, naminių ir laukinių gyvūnų kaulų, juvelyrų plaktukų, žalvarinė pasaginė segė, pakabučių, smeigtukų, ietigalių, XVII a. monetų. Kalnas minimas 1426 m. Livonijos ir LDK sienos sutartyje.