Sergejus Starostinas
| Sergejus Starostinas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1953 m. kovo 24 d. Maskva, Tarybų Rusija |
| Mirė | 2005 m. rugsėjo 30 d. (52 metai) Maskva,  Rusija
|
| Veikla | kalbininkas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
Sergejus Starostinas (rus. Серге́й Анато́льевич Ста́ростин, 1953 m. kovo 24 d. Maskva, Tarybų Rusija – 2005 m. rugsėjo 30 d. Maskva, Rusija)[1] – rusų istorinės-lyginamosios kalbotyros ir filologijos specialistas, bene žinomiausias dėl hipotetinių prokalbių rekonstrukcijos, įskaitant prieštaringai vertinamą Altajaus kalbų teoriją, Dene-Kaukazo kalbų hipotezės sudarymą ir jo teikiamas dar ankstesnes borėjų kalbas. Jis taip pat yra labai gerai įvertintos senosios kinų kalbos rekonstrukcijos autorius.
Mokslinė veikla redaguoti
1986 m. S. Starostinas ir I. Djakonovas padarė prielaidą, kad huritų-urartų kalbos priklauso Šiaurės rytų Kaukazo kalbų šeimai. S. Starostinas atliko svarbų vaidmenį rekonstruodamas kirantų, tibetiečių-mianmariečių, Jenisiejaus, Šiaurės Kaukazo ir Altajaus prokalbes. Jis išplėtojo Abu al-Ghazi Bahaduro XVII a. sukurtą teoriją, kurią iš tiesų XX a. pradžioje atgaivino suomių kalbininkas Gustafas Jonas Ramstedtas, kad japonų kalba priklauso Altajaus kalbų šeimai.
Dene-Kaukazo kalbų hipotezė teigia, kad Šiaurės vakarų Kaukazo, Šiaurės rytų Kaukazo, Jenisiejaus, kinų-tibetiečių ir na-dene kalbos sudaro vieną aukštesnio lygio kalbų šeimą. Pasak S. Starostino, Dene-Kaukazo ir austrinių (austronezinių ir austroazinių) kalbų makrošeimos, drauge su nostratine makrošeima (teikiama V. Illič-Svityčiaus ir šiek tiek pakeista), gali būti papildomai susietos su ankstesne stadija, kurią S. Starostinas vadina borėjų (t. y. „šiauriečių“) kalbomis.
Žymiai prisidėjo prie glotochronologijos apskaičiavimų tikslinimo.
Nuo 1985 m. S. Starostinas plėtojo kalbinių duomenų bazių valdymo sistemą STARLING.[2] Šiame darbe jo padėjėjas buvo[3] Nobelio premijos laureatas fizikas M. Gel-Manas.[4] Mirties metu S. Starostinas buvo profesorius Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kviestinis profesorius Santa Fė institute ir dažnai kviečiamas lektorius Leideno universitete Nyderlanduose, kur 2005 m. birželį jam buvo suteiktas garbės daktaro vardas.
S. Starostinas mirė nuo miokardo infarkto 2005 m. rugsėjo 30 d. Maskvoje. Jo sūnus Georgijus Starostinas – taip pat kalbininkas.
Išnašos redaguoti
- ↑ „The Tower of Babel“. Starling.rinet.ru. 2005-09-30. Nuoroda tikrinta 2020-04-14.
- ↑ „The Tower of Babel“. Starling.rinet.ru. Nuoroda tikrinta 2020-04-14.
- ↑ „"Sergei Starostin and I established the Evolution of Human Languages project" - Поиск в Google“. Google.com. Nuoroda tikrinta 2020-04-14.
- ↑ „Evolution of Human Languages“. Ehl.santafe.edu. Nuoroda tikrinta 2020-04-14.
Bibliografija redaguoti
- 1986. Bendraautoris su I. Djakonovu. Hurro-Urartian as an Eastern Caucasian Language. Munich: R. Kitzinger.
- 1991. Altajskaja problema i proisxoždenie japonskogo jazyka, 'The Altaic Problem and the Origin of the Japanese Language'. Moscow: Nauka.
- 1995. „The historical position of Bai“. Moskovskij Lingvisticheskij Zhurnal 1, 174–190. Moscow.
- 2003. Bendraautoris su A. Dybo ir O. Mudraku. An Etymological Dictionary of the Altaic Languages, 3 volumes. Leiden: Brill. ISBN 9004131531.
- 2005. Bendraautoris su S. Burlak. „Comparative linguistics“. ISBN 5-7695-1445-0.
Literatūra redaguoti
- Baxter, William H. (2006), "Eulogy: Sergej Anatol′evič Starostin" (PDF), Journal of Chinese Linguistics 34(1): 164–166
- Bengtson, John D. & Blažek, Václav (Fall–Winter 2005), "Obituary: Sergei Anatolyevich Starostin" (PDF), The Journal of Indo-European Studies 33(3/4): 307–314
- Woodward, Richard B. (2006), "The Man Who Loved Languages", American Scholar 75(4): 44–57