Senovės Graikijos dailė

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Senovės Graikijos dailė - graikų kultūros dalis. Šis antikinis menas suteikė pamatą vystytis tolimesnėms meno rūšims. Senovės Graikijoje pradėjo rastis naujos vaizdavimo technikos, motyvai ir modeliai. Pasaulyje šio meto daile yra žavimasi, bene žymiausios pasaulio skulptūros yra kilusios is Senovės Graikijos. Senovės Gaikijos dailę galime klasifikuoti pagal graikų istorijos laikotarpius.

Archajinės Graikijos dailė

Šio laikotarpio Senovės Graikijos menas buvo gana grubus ir primityvus. Keramikiniai dirbiniai daugiausia buvo dekoruojami geometriniais ornamentais. Žmones vaizduojančios scenos taip pat būdavo įpinamos į geometrinį piešinį. Kadangi šio meto tapybos darbai nėra išlikę, tik iš keramikos dirbinių galime spręsti, kokios tapybos technikos vyravo tuo metu. Šiuo laikotarpiu buvo pradėtos kalti akmens skulptūros pagal egiptiečių ir asirų sukurtus modelius. Archajinio laikotarpio menininkai šiuose savo darbuose siekė savito tobulumo. Jie griežtai vadovavosi jau sukurtomis taisyklėmis.

Klasikinės Graikijos dailė

Marmurinė Atėnės Partenės kopija pagal Feidijo originalą iš medžio, aukso ir dramblio kaulo. Nacionalis Graikijos archelogijos muziejus

Vykstant graikų-persų karams buvo išplėštos ir sudegintos ant Atėnų akropolio stovėjusios šventyklos, paminklai, sugriautos pietinės ir šiaurinės Atėnų akropolio sienos. Vadovaujant Perikliui buvo parengtas projektas, pagal kurį buvo sumanyta atstatyti viską, kas buvo sugriauta graikų-persų karo metu Atėnų akropolyje, marmuru. Suprojektuoti šventyklas Periklis paskyrė architektus Iktiną ir Kalikratą, o kurti dievų skulptūras bei vadovauti naujų šventyklų puošybai − skulptorių Feidiją. Vienas iš žymiausių Feidijo darbų buvo Atėnės Partenės (Mergelės) statula skirta atstatytai Patenono šventyklai. Tai buvo 12 m aukščio medinė skulptūra, padengta brangiomis medžiagomis: šarvai ir drabužiai – auksu, oda – dramblio kaulu. Akių vietoje buvo įstatyti spalvoti akmenys. Tačiau nors ši Feidijo skulptūra neišliko, išliko kelios jos kopijos.

„Lancellotti diskobolas“. Nacionalinis Romos muziejus.

Klasikiniu laikotarpiu taip pat atsirado naujas olimpinių nugalėtojų statulų žanras. Senovės Graikijos dailininkus tobulinti judančio žmogaus kūno proporcijas ir vaizduojamąją techniką būtent ir paskatino ši atletų skulptūrų kūryba. Kaip to pavyzdys yra Atėnų skulptoriaus Mirono sukurta skulptūra „Diskobolas“. Ši Mirono skulptūra remiasi Senovės Egipto meno principais. Kaip ir Senovės Egipto menininkai, Mironas vaizduoja liemenį iš priekio, rankas ir kojas – iš šono. Tačiau pati skulptūros poza yra nesustingusi ir dinamiškesnė nei Senovės Egipto dievų ir valdovų skulptūros. Nors skulptūra „Diskobolas“ yra neišlikusi, kaip ji atrodė žinoma iš keletos kopijų. Praksitelis buvo vienas iš didžiausių vėlyvosios Graikijos klasikos atstovų. Jo kūrinai garsėjo kaip labai malonūs ir patrauklūs. Žymiausias jo darbas, kuris yra išgirtas daugelyje poezijos kūrinių, vaizduoja Afroditę, lipančią į vonią. Šis darbas yra dingęs.

Helenizmas

Daugelis žymiausių antikinių kūrinių buvo skurti būtent šiuo laikotarpiu. Pavyzdžiui, „Belvederio Apolonas“ iki šių dienų yra laikomas tobulo vyro modeliu. Taip pat labiausiai žinoma Veneros skulptūra „Milo Venera“. Šių skulptūrų paprastumas ir aiškumas žavi žiūrovą.