Senovės Egipto laidojimo praktikos

Senovės Egipto laidojimo praktikos − Senovės Egipto laidojimo papročių, būdų ir meno visuma.

Iki ankstyvųjų dinastijų laikotarpio pradžios (apie 3000 m. pr. m. e.) egiptiečiai daugiausiai buvo laidojami ovalinėse ar stačiakampėse duobėse dykumoje, suriestais kūnais, kad užimtų mažiau vietos, ir su keletu objektų, skirtų pomirtiniam gyvenimui. Besivystant civilizacijai laidojimo praktikos, kapai tapo sudėtingesni. Nors laikui bėgant kai kurie laidojimo bruožai keitėsi, daug kas išliko pastovu iki romėnų laikotarpio pradžios (30 m. pr. m. e.). Egiptietiškos laidojimo tradicijos prasitęsė ilgai romėnų laikais, kas matyti iš radinių Auksinių mumijų slėnyje ir Fajumo apylinkėse.

Kapai

Gizos nekropolis

Priešdinastinio Egipto mirusiojo kapas (iki 3000 m. pr. m. e.)

Per apie 5000 metų Senovės Egipto kapai išliko beveik nepakitę − tai buvo paprasta požeminė duobė dykumoje ar uoloje iškirstas kambarys su akmens ar plaušaplyčių sienomis. Kai kalbama apie Sen. Egipto kapus, paprastai turimos omeny antkapinės struktūros − koplyčios, kuriomis mirusiojo sielos esybės ka ir ba, egiptiečių tikėjimu, galėjo komunikuoti su gyvųjų pasauliu, artimieji galėjo atnašauti aukas mirusiajam ir taip palaikyti jį pomirtiniame pasaulyje. Nors antkapinės struktūros labai skyrėsi savo dydžiu − nuo milžiniškų piramidžių iki smulkių mastabų − jų paskirtis buvo beveik identiška. Jose buvo serdabas − vieta su mirusiojo ka skulptūra, ir stela, su mirusiojo aprašymu bei paminėtomis aukomis, kurias reikia atnašauti. Karališkieji ir didikų kapai buvo išskiriami architektūrinėmis ir meninėmis priemonėmis, ar specifine ikonografija pabrėžiama mirusiojo padėtis, privilegijos, turėtos jam gyvam esant. Daugumoje skirtumai tarp kapų buvo sąlygoti geologinių, vietos geografijos skirtumų. Ilgainiui nuo gerai dykumoje matomų faraonų piramidžių egiptiečiai perėjo prie užslaptintų uolose kapų statybų, kas didele dalimi buvo iššaukta noru paslėpti kapus nuo plėšikų. Kapavietės paprastai buvo įrengiamos vakariniame Nilo upės krante.

Kapų objektai

Siela egiptiečių mitologijoje buvo suprantama sudaryta iš penkių elementų. Mirtis suprantama kaip laikina būsena. Laidojimo procese ir kapų įrengime buvo svarbus dievo Ozyrio kultas, kuris, pagal egiptiečių mitologiją, buvo nužudytas ir prisikėlė. Egiptiečiai tikėjo, kad mirusysis tęsia gyvenimą pomirtiniame pasaulyje panašų į gyvųjų, todėl kapai buvo pripildomi objektų, jo turėtų gyvenimo metu. Paprastų egiptiečių kapai buvo skurdūs: juose būdavo maisto, mirusiojo užsiėmimo įnagių, asmeninių objektų. Svarbių ir pasiturinčių asmenų kapuose randama gausi provizija, dievų ir mirusiojo skulptūrų, baldų ir asmeninių, buities daiktų, amuletų, smilkalų ir tepalų. Kai kurie specifiniai kapų objektai:

• Mumija. Mirusiojo mumifikuotas kūnas.
• Mumijos kaukė. Ant mumijos veido buvo uždedama mirusiojo kaukė, kuri atliko tiek magišką, tiek fizinę mirusiojo galvos apsaugos funkciją.
• Karstas, sarkofagas. Medinė ar akmeninė dėžė mumijai.
• Laidojimo figūrėlės. Tai mažų matmenų žmogaus figūrėlės (šebtai, ševebtai, ušebtai), kurios, egiptiečių tikėjimu, galėjo pavaduoti mirusįjį jo darbuose pomirtiniame pasaulyje, mirusiojo tarnai.
• Kanopos. Tai keturi indai, kuriuose buvo laikomi mumifikavimo proceso metu išimti mirusiojo vidaus organai.
• Laidojimo kūgis. Moliniai 10-15 cm aukščio kūgiai, statyti kapo įėjime, kad būtų matyti platusis galas. Jų paskirtis neaiški, galėjo simbolizuoti atgimimą. Paprastai su užrašytu mirusiojo vardu, titulu.
• Laidojimo literatūra. Tai įvairūs magiški tekstai, užrašyti ant sienų, karstų, papirusuose, papuošti iliustracijomis.

• 
  Tutanchamono kaukė
• 
  Laidojimo kūgiai
• 
  Laidojimo figūrėlės
• 
  Kanopos

Mumijos

Iki ankstyvųjų dinastijų laikotarpio mirusiųjų kūnai mumifikuodavosi natūraliai dykumos smėlyje. Pradėjus kūnus laidoti karstuose iškilo poreikis juos mumifikuoti dirbtinai, nes egiptiečiai tikėjo žemiškojo kūno išsaugojimo būtinumu sielos gyvenimo tęstinumui pomirtiniame pasaulyje. Mumifikuojant buvo išimami mirusiojo vidaus organai ir sudedami į kanopas. Taupumo sumetimais Trečiuoju tarpuvaldžiu kanopos nenaudotos ir balzamuoti organai buvo grąžinami į kūną. Smegenys pašalinamos kaip nereikalingos, širdis paliekama kūne, nes buvo tikima, kad ji yra žmogaus esybės centras. Kūnas buvo džiovinamas natūralia druska natronu (natrio chlorido ir natrio hidrokarbonato mišinys). Ši druska tarnavo ir kaip valymo priemonė. Kartais ji buvo sudedama į lino maišelius, kuriais apkamšomas kūnas. Procesas užtrukdavo apie 70 dienų. Po to kūnas buvo įtrinamas eteriniais aliejais ir suvystomas lino audiniais. Tarp audinių įdedami amuletai ir kartais − gėlių vainikai. Po to mumija būdavo apliejama kvapniomis medžio sultimis, kurios nuo laiko pajuoduodavo. Iš to kilo pavadinimas mumija − atidarius karstą kūnas atrodydavo tarsi išteptas degutu ar derva (arab. mummiya). Archeologiniai radiniai rodo, kad mumifikavimas buvo ne vien techninis veiksmas, o ritualas. Skurdūs Egipto gyventojai toliau buvo laidojami dykumoje ir jų kūnai mumifikuodavosi natūraliai.

Karstai, sarkofagai

Maždaug po 3000 m. pr. m. e. mirusiųjų kūnai pradėti laidoti nendriniuose krepšiuose ir mediniuose karstuose. Tai buvo paprastos stačiakampės dėžės, kurių forma nepakito iki Senosios karalystės pabaigos (apie 2160 m. pr. m. e.). Kai kurie jų iš išorės buvo dekoruojami taip, tarsi imituotų kapo (mastabos) išorę. Buvo naudojami akmeniniai karstai − sarkofagai, pagaminti iš kalkakmenio arba raudonojo granito. Sarkofagai turėdavo plokščias arba arkos pavidalo rankenas, kad juos būtų galima lengviau pastatyti į vietą.

Neišvyniota mumija iš Vėlyvojo laikotarpio

Pirmuoju tarpuvaldžiu (apie 2150−2030 m. pr. m. e.) pakrikus centrinei valdžiai į Egiptą nebuvo importuojama kokybiška mediena ir karstai gaminti iš vietinės žaliavos. Šie karstai buvo žymiai siauresni, mažesni, buvo emaliuojami, dažomi geltona ir ruda spalvomis, kad atrodytų pagaminti iš brangaus medžio. Mirusiojo mumija buvo guldoma taip, kad jos akys atitiktų dekoratyvines akis karsto išorėje − tarsi mirusysis magiškai galėtų pažvelgti iš karsto. Karstas buvo išrašomas magiškais tekstais pradedant nuo akių. Juose minimos aukos mirusiųjų pasaulio dievams prašant jų globos pomirtiniame gyvenime. Karsto viduje ant mumijos galvos buvo dedama kaukė iš kartonažo − kompozitinės medžiagos iš lino, papiruso skiaučių, sulipdytų skiediniu. Ilgainiui šios kaukės darėsi vis ilgesnės ir iki Viduriniosios karalystės pabaigos (apie 1650 m. pr. m. e.) išaugo iki atskiro karsto, kuris dengė visą mirusiojo mumiją. Šie karstai įgavo mumijos formą ir tapo įprastais Naujosios karalystės laikotarpiu (apie 1550−1070 m. pr. m. e.). Faraonų ir didikų mumijų karstai dar po to buvo talpinami į akmeninį sarkofagą.

21-os dinastijos metu (apie 1070−945 m. pr. m. e.) vėl naudotos vietinės medžiagos, kartais karstai pigumo sumetimais buvo gaminti vien iš kartonažo. Dengiami gruntu, dažomi. Iš Trečiojo tarpuvaldžio išliko daugiausiai karstų. Tikėtina, kad daugelis jų buvo paimami iš senesnių kapų, dekoruojami ir naudojami iš naujo. Nors Trečiasis tarpuvaldis laikomas skurdžiu Egipto istorijoje, tačiau iš jo išliko gražiausi Senovės Egipto karstai, dekoruoti tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tarp karsto dangčio ir mumijos veido buvo dedama lenta, kuri tarnavo kaip dar vienas papildomas paviršius mirusįjį saugantiems tekstams užrašyti. 25-os dinastijos metu (716−664 m. pr. m.) Egiptas išgyveno pakilimą, vėl pasirodė didelių karstų ir akmeninių sarkofagų. Ptolemėjų laikotarpiu egiptietiški karstai savo dekoru tapo vis labiau panašūs į bendros viduržemio tautų kultūros karstus.

• 
  Didiko kapo sarkofagas iš Senosios karalystės (apie 2600 m. pr. m. e.)
• 
  Didiko kapo karstas iš Viduriniosios karalystės (apie 1900 m. pr. m. e.)
• 
  Moters didikės karstas iš Naujosios karalystės (apie 1450 m. pr. m. e.)
• 
  Karstas iš Trečiojo tarpuvaldžio (apie 900 m. pr. m. e.)

Laidojimo tekstai

Laidojimo tekstai tikriausiai egzistavo oraline forma nuo seniausių laidojimo ritualų laikų. Ankstyviausi užrašyti tekstai rasti faraono Uno (apie 2375−2345 m. pr. m. e.) piramidėje Sakaroje. Iš piramidžių tekstų Pirmuoju tarpuvaldžiu išsivystė tekstų rašyba ant karstų, kartais papildyta papirusų tekstais ir užrašais kapo sienose. Karstų tekstai rodė mirusiojo nepriklausomumą nuo valdovo pomirtiniame pasaulyje, kas sietina su laikotarpio faraono valdžios silpnumu. Kita vertus, tiesioginės sąsajos su piramidžių tekstais galbūt liudijo išlikusią faraono svarbą. Karstų tekstai įtraukdavo patarimus, kuriais mirusysis turėtų vadovautis pomirtiniame pasaulyje. Mokslininkai išskyrė 1185 tokius patarimus. Kai kurie patarimai išskirti grupėmis, pavyzdžiui − „Dviejų kelių knyga“, kurioje aprašomas pomirtinis pasaulis ir jo žemėlapis. Antruoju tarpuvaldžiu (apie 1650−1550 m. pr. m. e.) tekstų reikšmė išaugo ir vėliau iš jų sudaryta „Mirusiųjų knyga“ iš apie 200 skyrių, kurių pusė kilo iš piramidžių ir karstų tekstų. „Mirusiųjų knygos“ tekstai buvo užrašomi kapuose paliktuose papirusuose ir kartais kai kurie fragmentai − ant amuletų.

Kita laidojimo literatūra apėmė „Olų knygą“, „Vartų knygą“ ir „Paslėpto kambario knygą“. Visose jose buvo pasakojama saulės dievo kelionė valtimi tamsos pasauliu naktį, kuri užsibaigia kiekvienos dienos rytą prisikeliant dievui aušros pavidalu. Naujosios karalystės laikotarpiu šie tekstai buvo susiję išimtinai su valdovų kapais, vėliau pasirodė privačiuose. Iliustruoti papirusai buvo paliekami kapuose, tekstų iliustracijomis dekoruotos kapų sienos. Ptolemėjų laikotarpiu tekstų rašyba nesustojo. Pasirodė „Amžinybės praleidimo knyga“ ir „Kvėpavimo knyga“. Jos turėjo saugoti mirusįjį ir padėti jam sėkmingai nukakti į pomirtinį pasaulį. Laidojimo tekstų turinys keitėsi pagal periodus, bet ilgainiui juose formavosi mintis apie mirusiojo nepriklausomumą nuo faraono ir teisingo gyvenimo būdo šiame pasaulyje atlyginimu geresniu gyvenimu pomirtiniame.

Laidojimo ceremonijos

Mirusiojo burnos pravėrimo ceremonija (Hunefero „Mirusiųjų knygos“ iliustracija)

Anksčiausios žinios apie egiptiečių laidojimo ritualus yra iš Senosios karalystės. Debeheno mastabos Gizoje sienos reljefuose pavaizduota bent dalis laidojimo ceremonijos. Pavaizduotas kapas, į jį įkeliamos statulos, septyni vyrai, rampa nešantys dovanas: žąsį, jautienos palčius, alaus, pieno ir vyno ąsočius, duonos ir pyragų. Pavaizduotos eilės klūpančių ir siūlančių aukas šventikų. Pavaizduotos trys rankomis plojančios moterys su įrašu "apdainuojama haremo". Kitoje scenoje vaizduojamas aukojamo gyvulio skerdimas laidotuvėms, šokiai ir dainos aplink dovanų stalą, skaitantys šventikai.

Viena svarbiausių laidojimo ceremonijų buvo mirusiojo burnos pravėrimas. Ceremoniją atlikdavo šventikas, kuris sukalbėdavo užkeikimą ir ritualine vedega praverdavo mumijos burną. Šis veiksmas buvo atliekamas, kad mirusysis pomirtiniame pasaulyje galėtų kvėpuoti ir kalbėti. Tokia pati ceremonija buvo atliekama su mirusiojo statulomis ir jo vaizdiniais sienose. Panašiai šventikas užkalbėdavo rankas, kojas ir kitas kūno dalis, kad jos atgytų pomirtiniame pasaulyje. Po to, kai buvo sunešti visi objektai, kurių mirusiajam prireiks aname pasaulyje, kapo grindys būdavo išvalomos nuo pėdų pėdsakų ir kapas uždaromas. Po to šalia kapo vykdavo laidotuvių puota, po kurios būdavo surenkami mumifikavimo, puotos ir kiti likučiai, kurie būdavo užkasami duobėje netoli kapo.

Garsiausi kapinynai, kapai

Garsiausi Sen. Egipto kapinynai:

• Sakara. Memfio miesto nekropolis, kurio istorija apima daugiau nei 3000 metų. Satelitiniai kapinynai: Dahšūras ir Abusiras.
• Gizos nekropolis. Garsus didžiosiomis Gizos piramidėmis.
• Tėbų nekropolis. Garsus Karalių ir Karalienių slėniais.

Individualūs kapai:

• Cheopso kapas Didžiojoje piramidėje Gizoje. Vienas iš nedaugelio kapų, esančių ne po žeme, o piramidės viduje.
• Mererukos mastaba Sakaroje − garsi dydžiu ir reljefais.
• Ti mastaba Sakaroje − garsi reljefais, restauruota.
• Tutanchamono kapas Karalių slėnyje. Garsiausias Sen. Egipto kapas rastais lobiais, kurie pergabenti į Kairo muziejų.
• Sečio I kapas. Vertingiausiai dekoruotas kapas Karalių slėnyje.
• Nebamono kapas Tėbuose. Garsus vertinga sienų tapyba (perkelta į Britų muziejų).
• Cha ir Merit kapas Deir el Medinoje (objektai perkelti į Turino Egipto muziejų).
• Psuseneso I kapas Tanyje. Antras vertingiausias objektais kapas po Tutanchamono (perkelti į Kairo muziejų).

• 
  Nefermaat mastaba Meidume iš Senosios karalystės (rekonstrukcinis modelis)
• 
  Sahurės piramidės kompleksas Abusire iš Viduriniosios karalystės (rekonstrukcinis modelis)
• 
  Nebamono kapo freskos fragmentas iš Naujosios karalystės
• 
  Cha ir Merit kapo objektai iš Naujosios karalystės

Šaltiniai

• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 291−292
• Peter Lacovara. The World of Ancient Egypt: A Daily Life Encyclopedia. ABC-CLIO, 2016, p. 401
• Peter Lacovara. The World of Ancient Egypt: A Daily Life Encyclopedia. ABC-CLIO, 2016, p. 382−386
• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 105−106
• Peter Lacovara. The World of Ancient Egypt: A Daily Life Encyclopedia. ABC-CLIO, 2016, p. 394−395

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.