Senoji venetų kalba
| Venetų kalba | |
| Kalbama | Venetas |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 0 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | mirusi |
| Kilmė | indoeuropiečių italikų/germanų/keltų(?) venetų |
| Rašto sistemos | senasis italikų raštas |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | - |
Senoji venetų kalba – mirusi indoeuropiečių kalba, vartota venetų tautos, gyvenusios Adrijos jūros šiaurinėse pakrantėse, į šiaurės rytus nuo Po deltos (dab. Italijos Venetas, dalis Slovėnijos). Venetų kalbos giminystė su kitomis indoeuropiečių kalbomis neaiški – ji turi panašumų su italikų, germanų, keltų kalbomis, galbūt su ilyrų kalbomis. Priklauso „kentum“ kalbų būriui.
Senoji venetų kalba žinoma iš ~200 trumpų įrašų, datuojamų V–I a. pr. m. e. Jie užrašyti senojo italikų rašto, giminingo etruskų, graikų raštams, atmaina.
I a. pr. m. e. venetų kalbą išstūmė lotynų kalba.[1]
Venetiško įrašo pavyzdys:
- venetų k.: Mego donasto śainatei Reitiiai porai Egeotora Aimoi ke louderobos.
- lotynų k.: me donavit sanatrici Reitiae bonae Egetora [pro] Aemo liberis-que.
- lietuvių k.: Man dovanojo, gydytojai Reitijai gẽrai, Egeotora – dėl Aimo ir vaikų.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Senoji venetų kalba. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 152 psl.