Senoji valų kalba

valų kalba 800 m. - XII a. pr.
Senoji valų kalba
val. Hen Gymraeg
KalbamaVelsas
Kalbančiųjų skaičiusXII a. išnyko, virto vidurine valų kalba
KilmėIndoeuropiečių kalbos
Kalbos kodai
ISO 639-1nėra
ISO 639-2cel
ISO 639-3owl

Senoji valų kalba (val. Hen Gymraeg) – valų kalbos istorijos laikotarpis nuo 800 m. iki XII a. pradžios, kuomet ji virto vidurine valų kalba. Ankstesnysis kalbos istorijos laikotarpis, kai valų kalba atsiskyrė nuo bendrosios britų kalbos, vadinamas archajine valų kalba.[1]

Dauguma senosios valų kalbos eiliuotų ir prozos kūrinių išliko vėlesnių laikotarpių rankraščiuose. Toks pavyzdys galėtų būti Y Gododdin – vidurinės valų kalbos rankraštyje mus pasiekusi poema, priskiriama XIII a. antrajai pusei, iš dalies užrašyta vidurine valų, iš dalies – senąja valų kalba. Anksčiausiasis užrašas senąja valų kalba, įrašytas Tevino miesto bažnyčios antkapiniame akmenyje, priskiriamas VIII a. Surexit Memorandum, tekstas iš „Šventojo Čado knygos“ (Ličfildo evangelijų), buvo parašytas daugmaž VIII ar IX amžių pabaigoje, tačiau jis gali būti senesnio VI arba VII a. teksto kopija.

Senoji valų kalba šiuolaikinės valų kalbos vartotojams suprantama tik pateikus reikšmingų paaiškinimų.

Kalbos bruožaiKeisti

Fonetika ir fonologijaKeisti

BalsiaiKeisti

Britų prokalbės, iš kurios kilo senoji valų kalba, sistemoje ilgieji ir trumpieji balsiai sudarė priešpriešą, o senojoje valų kalboje balsių ilgumas ėmė priklausyti nuo fonetinės apsupties, tapo alofoniškas. Manoma, kad šis „naująja kiekybine sistema“ vadinamas balsių pertvarkymas bus įvykęs VI a. pabaigoje arba pirmojoje VI a. pusėje. Tokiu būdu visi balsiai, priklausomai nuo konteksto, galėjo būti trumpieji arba ilgieji.[2]

Ilgieji balsiai /eː/, /ɛː/ ir /ɔː/ VI–VIII a. buvo sudvibalsinti ir tapo /uɨ/, /oɨ/ ir /au/. Balsiai /eː/ ir /ɛː/ dvibalsinami visose padėtyse; balsis /ɔː/ dvibalsinamas galiniame (kirčiuotame) skiemenyje, visuose skiemenyse prieš kirčiuotąjį vietoj /ɔː/ turimas sutrumpintasis [ɔ], kuris nedvibalsinamas.[2]

Vadinamasis a pokytis: britų prokalbės */i/ ir */u/ kirčiuotame (pradžioje priešpaskutiniame) skiemenyje buvo pažeminti atitinkamai į /e/ ir /o/, jei tolesniame skiemenyje buvo */aː/ arba lotyniškuose skoliniuose */a/ ar */aː/. Kadangi dauguma moteriškosios giminės daiktavarždžių ir būdvardžių baigėsi */aː/, šis pokytis sukėlė giminę signalizuojančią balsių kaitą.[2]

i pokytis: jei po kirčiuotojo eina /i:/ arba /j/ turintis skiemuo, kirčiuotame priešpaskutiniame skiemenyje balsiai paaukštinami ir tampa arba /ɨ/ (dažniausiai), arba /ei/.[2]

Senojoje valų kalboje įvyko ir daugiau balsių pokyčių.

Senosios valų kalbos balsių sistema atrodė taip:[2]

Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo i ɨ ʉ u
Vidurinio pakilimo e (ə ɵ) o
Žemutinio pakilimo a

PriebalsiaiKeisti

Senojoje ir vidurinėje valų kalboje lūpų pučiamieji priebalsiai tikriausiai buvo abilūpiai [ɸ β], o ne lūpų dantiniai [f v] kaip šiuolaikinėje valų kalboje. Turėtas sunosintas skardusis lūpinis (turbūt abilūpis) pučiamasis priebalsis /β̃/, kuris maždaug iki 1100 m. skyrėsi nuo /β/, vėliau /β̃/ neteko nosinės tarties ir sutapo su /β/. Senojoje valų kalboje vartotas skardusis gomurinis pučiamasis priebalsis /ɣ/, kuris išnyko vidurinės valų kalbos laikotarpio pradžioje. Nors morfosintaksės aplinka, kurioje vykdavo pradžios priebalsių mutacijos, gerokai skyrėsi, pats mutacijos principas labai panašus į dabartinį: turėta minkštoji, nosinė ir spirantinė mutacija. Nors senojoje valų kalboje nėra nuoseklaus žodžio pradžios mutacijos žymėjimo kaip vėlesniais laikais, tačiau, sakykime, minkštoji /m/ mutacija žymima raide m ir skiriama nuo minkštosios /b/ mutacijos, žymimos raide b.[2]

Senosios ir vidurinės valų kalbos priebalsių sistema:[2]

Sprogstamieji Nosiniai Ankštumos pučiamieji Pučiamieji
Lūpiniai p b m m̥h ɸ β (β̃) w
Dantiniai t d n n̥h θ ð
Alveoliniai s ɬ l r̥h
Poalveoliniai j
Gomuriniai k g (gʷ) ŋ ŋ̊h x (ɣ) h

Priebalsis /ʃ/, kaip naujovė, atsirado vidurinės valų kalbos laikotarpiu dėl skolinių.[2]

ProzodijaKeisti

Vėlyvojoje britų prokalbėje buvo kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, kuris, nukritus paskutiniams skiemenims, liko paskutiniuoju. Senojoje valų kalboje kirtis buvo patrauktas dar vienu skiemeniu atgal ir kirtis vėl ėmė kristi į priešpaskutinį skiemenį.[2] Todėl dabartinėje valų kalboje kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo pasižymi žemai tariamu tonu, po kurios eina aukštu tonu tariamas paskutinis (nekirčiuotas) skiemuo, šiame nekirčiuotame skiemenyje tariama kylanti priegaidė. Taigi dabartinėje valų kalboje yra nesutapimas: kirčiuojamas vienas skiemuo (į jį kirtis buvo atitrauktas senojoje valų kalboje), o priegaidė tariama nekirčiuotame paskutiniame skiemenyje (į kurį ankstyvuoju senosios valų kalbos laikotarpiu krito kirtis).[2]

MorfologijaKeisti

Senojoje valų kalboje buvo išlaikytos dvi giminės: vyriškoji ir moteriškoji. Britų prokalbėje vartoti bent penki linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas ir šauksmininkas). Senojoje valų kalboje paskutiniai skiemenys nukrisdami su savimi nusinešė ir linksnių galūnes, todėl tradiciškai teigiama, kad senojoje valų kalboje nebelinksniuota. Palyginti neseniai gana daug kalbininkų ėmė laikytis nuomonės, kad nukritus galiniams skiemenims ir galūnėms linksnių sistema nebuvo visiškai prarasta: linksnius galėjo signalizuoti priebalsių mutacijos ir balsių kaita. Tokiu būdu linksnius nurodančių formų išlikę vietovardžiuose iki mūsų dienų, sakykime, Caerdydd 'Kardifas' < vidurinės valų kalbos Kaer Dyf. Pavadinimas sudarytas iš kaer 'tvirtovė' ir Tyf, kuris yra daiktavardžio Taf 'Tafas (upė)' kilmininkas. Vardažodžių daugiskaita senojoje valų kalboje produktyvi, ji buvo sudaroma balsių kaita ir daugiskaitos priesagomis. Dauguma senosios valų kalbos būdvardžių buvo kaitomi giminėmis (derinami prie daiktavardžių), buvo vartojama jų daugiskaita.[2]

Veiksmažodis buvo kaitomas keturiais laikais: esamuoju, būtuoju, imperfektu ir pliustkvamperfektu. Konjunktyvas turėjo esamojo laiko ir imperfekto paradigmas. Vartota ir liepiamoji nuosaka. Veiksmažodis buvo asmenuojamas.[2]

SintaksėKeisti

Senojoje valų kalboje tarinys neretai vartojamas antroje vietoje (dabartinėje valų kalboje žodžių tvarka yra VSO: tarinys–veiksnyspapildinys). Abejotina, ar tarinys antroje vietoje paveldėtas iš keltų prokalbės, jai rekonstruojama žodžių tvarka su tariniu žodžių junginio pradžioje. Matyt, tarinys antroje vietoje yra britų naujovė. Tokia konstrukcija sutinkama ir senosios valų kalbos prozoje, ir poezijoje, tačiau lieka neaišku, kiek tarinys antroje vietoje senojoje valų kalboje buvo plačiai vartojamas.[2]

Senosios valų kalbos tekstasKeisti

Surexit MemorandumKeisti

Originalus tekstasKeisti

Pasviru šriftu išskirti žodžiai yra lotyniški, ne vališki.

surexit tutbulc filius liuit hagener tutri dierchi tir telih haioid ilau elcu filius gelhig haluidt iuguret amgucant pel amtanndi ho diued diprotant gener tutri o guir imguodant ir degion guragon tagc rodesit elcu guetig equs tres uache, tres uache nouidligi namin ir ni be cas igridu dimedichat guetig hit did braut grefiat guetig nis minn tutbulc hai cenetl in ois oisau

VertimasKeisti

  • Angliškai: „Tudfwlch son of Llywyd and son-in-law of Tudri arose to claim the land of Telych, which was in the hand of Elgu son of Gelli and the tribe of Idwared. They disputed long about it; in the end they disjudge Tudri’s son-in-law by law. The goodmen said to each other 'Let us make peace'. Elgu gave afterwards a horse, three cows, three cows newly calved, in order that there might not be hatred between them from the ruling afterwards till the Day of Judgement. Tudfwlch and his kin will not want it for ever and ever.
  • Lietuviškai: „Tidvulchas, Livido sūnus ir Tidrio žentas, ėmė reikalauti Telicho žemės, kuri buvo valdoma Elgio, Gelio sūnaus ir Idvaredo genties. Jie ilgai dėl to ginčijosi; galų gale pagal įstatymą Tidrio žentui jie iškėlė bylą. Šeimų galvos vieni kitiems pasakė: „Tebūnie taika“. Elgis atidavė arklį, tris karves, tris neseniai apsiveršiavusias karves, idant nuo šiol iki Teismo dienos tarp jų nebūtų neapykantos. Tidvulchas ir jo giminaičiai atsisakė savo norų amžių amžiams.

YpatybėsKeisti

  • Tekste matyti ankstyvieji lotynų abėcėlės vartojimo variantai siekiant perteikti senosios valų kalbos fonologiją. Tuo metu dviguba l (liuit > Llywyd) šoniniam pučiamajam priebalsiui /ɬ/ nurodyti ir dviguba d priebalsiui /ð/ žymėti (did > dydd) dar nevartojamos. Lotynų abėcėlės raidė u vartojama žymint /y/, /ʊ/ ir /v/, vidurinėje valų kalboje šie garsai imti žymėti raidėmis u, w ir f, v.
  • Priebalsių mutacija, viena iš pagrindinių visų salų keltų kalbų ypatybių, senosios valų kalbos rašyboje dar neatspindima.
Senoji valų kalba Šiuolaikinė valų kalba Anglų kalba Lietuvių kalba
tir tir land šalis
lau llaw hand ranka, valdžia
diued diwedd end galas
ir yr, y the žymimasis artikelis
nouid newydd new naujas
guetig gwedy after po
cas cas hatred neapykanta
hit hyd until iki
did dydd day diena
braut brawd judgement nuosprendis
in ois oisou yn oes oesoedd for ever and ever amžių amžiams

141–ame puslapyje (kuriame įrašytas tekstas), panašu, yra daugiau teksto, jis užrašytas senąja valų kalba po lotynišku tekstu, taip pat čia yra paslaptingas skyrius, kurio tekstas, rodos, buvo ištrintas. Dar nebuvo pateiktas joks šio teksto vertimas arba iššifravimas.

Taip pat nežinoma, kodėl būtent šis puslapis buvo panaudotas glosoms, mat prie kitų Ličfildo evangelijų teksto pridėta mažai arba jo iš viso nėra. Gali būti, kad šis puslapis parinktas vėliau įrašytai informacijai nuslėpti.

LiteratūraKeisti

  • Price, Glanville (1985), The Languages of Britain, London: Edward Arnold, ISBN 0-7131-6452-2 
  • Koch, John T. (2006), Celtic Culture: A Historical Encyclopedia, ABC-CLIO 
  • Фалилеев, А. И. (2002), Древневаллийский язык, СПб: Наука, ISBN 5-02-028524-2 

IšnašosKeisti

  1. Koch, p. 1757.
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 David Willis. Old and Middle Welsh (PDF). Department of Linguistics, University of Cambridge. Nuoroda tikrinta 2021-04-24.