Indoeuropiečių mitologija

Indoeuropiečių proreligijė – senovės indoeuropiečių teoriškai atkurta religija. Nors nėra jokių tiesioginių šaltinių, kurie teiktų duomenis apie senovės arijų tikėjimą, tačiau jis atkuriamas remiantis lyginamąja religijotyra pagal gana gausius žodinius, daiktinius ir rašytinius šaltinius iš įvairių indoeuropiečių tautų. Tiesa, Žoržas Diumezilis pasiūlė trifunkcinės hipotezės požiūrį, kuris nagrinėjo indoeuropiečių proreligiję ne kaip vientisą, o kaip skirtingą priklausomai nuo visuomeninių sluoksnių.

Saulės vežimas. XVII a. pr. m. e. (Zelandija). Senovės indoeuropiečiai vydo Saulę, danguje traukiamą arklių važiuoklėje

Panteonas

Senovės indoeuropiečių religiniame pasaulio vaizdinyje viešpatavo dangus. Tai siejama su tuo, kad senovės indoeuropiečiai buvę klajokliais, kurie labiau prisirišo prie nekintamo dangaus ir jo kūnų nei besikeičiančių sausumos plotų. Panašus pasaulėvaizdis vyravo ir kitose klajoklių tautose – semituose (dieviškosios Saulės kultas), tiurkuose (viešpats dangus Tengri).

Indoeuropiečių žodis šventybės išraiškai pavadinti buvo *deiwos. Jis atitinka lietuvių dievą, sanskrito deva, latvių dievs, Avestos daēva, valų duw, lotynų deus. Ši šaknis siejama su šviesa, švytėjimu ir yra bendros kilmės su žodžiu, reiškiančiu „dieną, dangų“ (plg., prūsų deinan, anglų day, sanskrito dyaus/div, slavų dьnь, lotynų dies). Taigi, etimologija rodo buvus bendrą sąsają tarp šviesos (=dienos), dangaus (plg. sanskrito dyaus/div reiškia ir dieną, ir dangų) ir dievybės. Dievybė yra švytinti būtybė (plg., Avestos daēva, kuris įgijo vaiduoklio, siaubūno, šmėklos reikšmę, taip pat slavų дивъ (liet. > dyvas) – „stebuklas“).

Viršiausiuoju indoeuropiečių proreligijės dievu laikomas gana abstraktus dievas – Tėvas Dangus (*Dyēus ph₂ter). Jis atitinka vedinį Djausą (Dyauṣ Pitā), lietuvių Dievą Senelį (Praamžį), graikų Dzeusą (Zeu pater), lotynų Jupiterį (iš Diēspiter), ilyrų Dei-pátrous, germanų Tirą (*Tīwaz, Teiws, Tīw, Týr). Vėliau skirstantis indoeuropiečiams šio dievo reikšmė arba nyko iki į žmonių gyvenimą nebesikišančio pasaulio kūrėjo, arba sumišo su griausmų dievu.

Tėvo Dangaus atitikmuo yra Motina Žemė, kurios atkurtas pavadinimas *Plth₂wih₂ („pilnatvė“), atitinkantis sanskrito Prithivi (pṛthivī – „Žemė“ = „plačioji, pilnoji“), lietuvių Žemyną, hetitų Lelwanni. Ji, arijų pasaulėvaizdžiu, yra davėja ir maitintoja, Dangaus sutuoktinė.

Viena svarbiausių indoeuropiečių dievybių esti audrų, griausmų dievas *perkwunos (etimologiškai kildinamas nuo ąžuolo, pušies, uolos žodžių šaknų). Jį atitinka baltų Perkūnas (Pērkons, Perkūns), slavų Perunas (Перунъ, Piorun, Перун), ilyrų Perëndi, trakų Perkon, skandinavų Toras (Þórr), vedinis Pardžanja/Indra, galimai hetitų Pirwa, keltų Taranis. Šis dievas, ginkluotas žaibu, keliauja dangaus skliautu, valdo orus. Jis yra svarbiausio mito, kuriame nugali siaubūną (slibiną), didvyris.

Kita dievybė, kurią paliudija daugelio arijų tautų mitologija, yra *H₂eus(os)/*H₂eust(e)ros. Tai aušros deivė, siejama su Aušros žvaigžde (Venera). Ją atitinka lietuvių Aušra, Aušrinė, romėnų Aurora, graikų Eos, vedinė Ušasė, germanų Ostara (Ēostre, Ēastre), armėnų Astchika, taip pat vyriški atitikmenys – latvių Auseklis, keltų Jezus (Esus), slavų Jaro/Jarilo. Ši dievybė dalyje tautų įgijusi pavasario, kaitros, augmenijos viešpaties reikšmę.

Požemių, mirties, vandenų pasaulio dievas – *u̯elunos, kurį atitinka lietuvių Velinas, slavų Velesas, germanų Ulras (*Wulþuz, Ullr), vedinis Varuna (galima sąsaja su graikų Uranu). Šis dievas atsakingas už pasaulio tvarką, metų laikus, baudžia prasikaltusius, turi ir dieviškų, ir demoniškų savybių.

Dieviškieji dvyniai, kuriuos vaizduoja žirgai – lietuvių Ašvieniai, vediniai Ašvinai, graikų Dioskūrai, lotynų Kastoras ir Poluksas, sen. anglų Hengistas ir Horsa. Jie yra gerovės nešėjai, žmogaus padėjėjai.

Dalis autorių išskiria vandens, upių dievybę, kurią atkuria kaip *H₂epom Nepots („upių vaikaitis“), visų pirma pagal Avestos ir Vedų Apām Napāt. Ji atitinka romėnų Neptūną, airių Nechtaną (t. p. plg. etruskų Nethuns), germanų Niksai, graikų Poseidonas (nors etimologija kita).

Saulės ir Mėnulio mitologiją atkurti sunku, nes nėra vieningos šių dangaus kūnų sampratos tiek skirtingų indoeuropiečių tautų mitologijose, tiek tų mitologijų viduje. Saulė kildinama iš šaknies *Seh₂ul, kurią atitinka baltų Saulė (Saule, Saūli), romėnų Sol, graikų Helijas (Hēlios), vedinis Sūrja, slavų Solnce, germanų *sæwelō (sól, sugil). Didesnėje dalyje mitologijų Saulė yra vyriška dievybė. Mėnesio šaknis – *Meh₁not, kurią atitinka baltų Mėnuo, Mėnulis (Meness, Mēniks), slavų Mesec, Avestos Mah, vedinis Māsa (kita šaknis Candra), skandinavų Manis (Máni), graikų Mene (kita šaknis Selenė), etimologiškai nesusijusi romėnų Luna. Ši dievybė taip pat tiek vyriška, tiek moteriška, siejama su augimu, vaisingumu.

Dalis autorių (Mallory & Adams 2006) dar bando išskirti dievybių šaknį *Peh₂uson, kuri įtrauktų vedinius Pūšaną ir Pašupatį, romėnų Fauną, graikų Paną. Tai zoomorfiniai dievai, atsakingi už ganyklas, gyvulius.

Esmiškai visose indoeuropiečių mitologijose dar yra su vandenimis ir miškais susijusios (dažniausiai moteriškos arba raguočiai) dvasios, tačiau jų nesieja bendra etimologija, todėl jos gali būti posluoksninės kilmės: graikų Satyrai, keltų Kernunas, slavų Lešis, germanų Laukinis, Huldra, romėnų Silvanas, Nimfos, lietuvių Laumės, Žvorūna, vedinės Apsarasės, Rudra. Taip pat yra etimologiškai nesiejamos lemties dievybės – skandinavų Nornos, graikų Moiros, slavų Rožanicos, lietuvių Deivės valdytojos.

Pandemoniumas

Pandemoniumas – tai estų indoeuropeisto Jano Puhvelo terminas, kuriuo jis įvardijo abipusį indoarijų ir iranėnų dievų demonizavimą. Avestoje indų dievai (daeva) laikomi šmėklomis, o Rigvedoje demonizuojami Asurai – aukščiausiais dievais (plg., Ahūra Mazda). Tiesa, seniausiuose Rigvedos ir Avestos tekstuose ta perskyra nėra tokia aiški, ji išryškėja vėlesnėje mitologijoje. XIX a. pab. iškelta teorija, kad šis pandemoniumas įvyko dėl Zoroastrizmo dualizmo ir teologinio vediškojo politeizmo pasmerkimo, ši takoskyra laikyta teologine schizma.

Mitai

Vienas esmingiausių indoeuropiečių mitų yra didvyris, nugalintis šliužą. Didvyrio vieton paprastai stoja dangaus, audrų dievas, o šliužas vaizduojamas slibinu, gyvate, raguočiu. Ryškiausios šios mitologemos apraiškos yra vedinė kova tarp Indros ir Vritros, hetitų Tašupas prieš Ilujanką, graikų Dzeusas prieš Tifoną, skandinavų Toras prie Jormungandrą, saksų Beovulfas prieš siaubūną, persų Garšapas prieš Ažį (Zahaką), slavų Perunas prieš Velesą bei Dobrynia Nikitičius prieš Slibiną, lietuvių Perkūnas prieš Velnią. Tiesa, galima pastebėti, kad ši mitologema labai universali, ir sutinkama ne tik indoeuropiečių tikėjimuose (pvz., šumerų Mardukas prieš Tiamat, egiptiečių Ra prieš Apopą, žydų Jahvė prieš Leviataną, krikščionių Šv. Jurgis prieš Drakoną. Ši kova simbolizuoja mūšį tarp tvarkos ir chaoso. Senovės indoeuropiečiai šliužą galimai vadinę *kʷr̥mis (plg., sanskrito kr̥mi = liet. „kirminas“) arba *h₁illu (plg., sanskrito ahi, Avestos aži, slavų už, lietuvių angis, lotynų anguis, hetitų illuyanka).

Indoeuropiečiai Saulę (Sūrja, Helijas, Solė) vaizdavosi keliaujančią per dangų arklių traukiamame vežime. Tiesa, arklių vežimas išrastas jau indoeuropiečiams pradėjus skirstytis į grupes. Taip pat yra mitų apie Saulę ar Aušrinę, užvertą uoloje nuotrupų (žymiausia – Rigvedoje minimas Vala, kurio užgrobtas karves/šviesą/upes išlaisvino Indra, šio mito atgarsis yra mitas apie graikų misterijų dievą Triptolemą).

Indoeuropietiškas kosmogoninis mitas byloja apie pradžioje buvusį chaoso pasaulį – neatskiriamą tamsą, bekraščius vandenis, kuriuos sutvarkęs ir atskyręs nežinomas pasaulio tverėjas (žr., Nasadyja sūkta). Pirmuoju pasaulio žmogumi, žmonių protėviu tapęs *manu- (sanskrito Manu, germanų Mannus). Taip pat svarbus karvės davėjos mitas – lietuvių pasaka „Saulė ir Vėjų Motina“ pasakoja apie tai, kaip Aušrinė nukirto galvas jaučiui ir 3 karvėms seselėms, ir tada atsiradusi Žemė. Airių mitas panašiai pasakoja apie jautį, kurį paaukojus radosi įvairios vietovės.

Indoeuropiečių proreligijė turi tvano mito (pvz., Deukalionas), ciklinių mitų, kultūrinio didvyrio (Lokis, Prometėjas) apraiškų, bet jų atkūrimas iki senovės indoeuropiečių lygmens neįmanomas.

Apeigos

Apie indoeuropiečių apeigas spręsti gana sudėtinga, nors aišku, kad labai svarbią vietą užėmė ugnies kultas, buvęs žynių sluoksnis, didelę reikšmę turėjo žodinė kūryba (dainos, giesmės, mitų pasakojimas). Su apeigomis siejama prokalbės šaknis *hrta-, kuri atitinka sanskrito Ritą (ŗta), Avestos arta, reiškiančią „pasaulio tvarką, visatos rėdą“. Iš jo kilęs indoiranėnų ŗtu/ratu („tikslus laikas, metų laikas“), lotynų ritu („apeiga, ritualas“).

Vystymasis

Sklindant indoeuropiečiams po Euraziją kito ir kiekvienos iš tautų religija, buvo perimama nemažai kultūrinio posluoksnio (iš semitų, dravidų, Senosios Europos tautų). Religinį pasaulėvaizdį keitė religinės reformos (budizmas, zoroastrizmas), pasaulinės religijos. Svarbiausi indoeuropiečių proreligijės šaltiniai yra:

• Vedizmas, indų mitologija, budistų mitologija (Vedos, Puranos, Mahabharata, Ramajana ir kt.), taip pat kalašų religija
• Zoroastrizmas, jazdanizmas, persų mitologija (Avesta ir kt.)
• Hetitų mitologija
• Graikų mitologija, senovės graikų religija (Iliada, Odisėja, Teogonija, Metamorfozės, homeriškieji himnai ir kt.)
• Romėnų mitologija
• Keltų tikėjimas ir mitologija
• Baltų mitologija, baltų religija (dainos, sakmės, raš. šaltiniai)
• Germanų mitologija
• Slavų mitologija
• Armėnų, Balkanų tautų mitologijos nuotrupos

Šaltiniai

• Benveniste, Emile; Palmer, Elizabeth (translator) (1973). Indo-European Language and Society. Coral Gables, Florida: University of Miami Press. ISBN 978-0-87024-250-2.
• Cox, George William (1887). The Mythology of the Aryan Nations. London: Kegan Paul. ISBN 978-0-543-94929-5.
• Frazer, James (1919). The Golden Bough. London: MacMillan.
• Gamkrelidze, Thomas V.; Ivanov, Vjaceslav V. (1995). „Indo-European and the Indo-Europeans: A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and a Proto-Culture“. In Winter, Werner. Trends in Linguistics: Studies and Monographs 80. Berlin: M. De Gruyter.
• Grimm, Jacob; Stallybrass, James Steven (translator) (1966). Teutonic Mythology. London: Dover. (DM).
• Janda, Michael, Die Musik nach dem Chaos, Innsbruck 2010.
• Mallory, James P. (1991). In Search of the Indo-Europeans. London: Thames & Hudson. ISBN 978-0-500-27616-7.
• Mallory, James P.; Adams, Douglas Q., eds. (1997). Encyclopedia of Indo-European Culture. London: Routledge. (EIEC).
• Mallory, James P.; Adams, Douglas Q. (2006). Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. London: Oxford University Press.
• Renfrew, Colin (1987). Archaeology & Language. The Puzzle of the Indo-European Origins. London: Jonathan Cape. ISBN 978-0-521-35432-5.
• Watkins, Calvert (1995). How to Kill a Dragon: Aspects of Indo-European Poetics. London: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-514413-0.
• West, Martin Litchfield (2007). Indo-European poetry and myth. London: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-928075-9.