Sena Pašaminė
| Sena Pašaminė | ||
|---|---|---|
  Sena Pašaminė |
||
| 55°12′32″š. pl. 26°03′36″r. ilg. / 55.209°š. pl. 26.060°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Švenčionių rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Švenčionėlių seniūnija | |
| Gyventojų | 232 | |
 Vikiteka |
Sena Pašaminė | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Потуменъ[2] | |
Sena Pašaminė (arba tiesiog Pašaminė) – kaimas Švenčionių rajono savivaldybėje, 4 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių. Seniūnaitijos centras. Yra Švenčionėlių pagr. mokyklos pradinio ugdymo skyrius, biblioteka (nuo 1950 m.). Molio telkinys.
Netoli Senos Pašaminės yra ir Nauja Pašaminė.
Istorija redaguoti
Istoriniuose šaltiniuose dar vadinama Poszemien, Poszumien.
Dvaras redaguoti
Apie 1608 m. minimas pirmasis Senosios Pašaminės dvarininkas Stanislovas Narbutas. Jis mirė bevaikis ir dvaras perėjo jo giminaičiams Mikalojui, Jurgiui ir Jonui Narbutams, po to valdė Jonas, Jono sūnus; šis Senąją Pašaminę padovanojo Jonui Mykolui Narbutui. Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išlikę keli seni šio dvaro inventoriniai aktai. 1631 m. aprašomas Jono Narbuto ir Marinos Rudominaitės–Dusėtiškės dvaras, pastatai, turtas. Vėliau Pašaminę valdė Mykolo sūnus Mykolas ir šio Mykolo sūnus Stanislovas Narbutas, Pašaminės bažnyčios ir vienuolyno fundatorius. Stanislovas Narbutas dvarą pardavė Jokūbui Daugėlai, po kurio mirties dvaras perėjo Antanui Daugėlai ir jo sūnui Justinui. Šis nusigyveno ir 1811–1812 m. įvyko Justino Daugėlos Pašaminės dvaro varžytinės. Dvaras suskaidytas ir atiduotas kreditoriams bei parduotas dalimis iš varžytinių Jurcevičiams, Sakovičiams. 1812 m. dalį Daugėlos dvaro nusipirko Kotryna Jurcevičienė, Mykolo Jurcevičiaus našlė. 1831 m. Pašaminės dvaro savininkės Kotrynos Jurcevičienės sūnūs Aleksandras ir Eduardas Jurcevičiai dalyvavo sukilime prieš Rusijos imperiją. Rusijos valdžia įkainojo visą dvaro turtą ir 3/16 dalis nusavino.
Turtas 1832 metais redaguoti
1832 m. buvo įvertinti dvaro pastatai (visi mediniai, šiaudais dengti): gyvenamasis – 50 rublių, svirnas – 15 rublių, dvi arklidės – 16 rublių, tvartas – 30 rublių, daržinė – 10 rublių, valstiečių sodybos, priklausomai nuo pastatų kiekio ir būklės – 9–31 rublis. Dvare buvo gaunamas 1:3 rugių ir 1:4 kviečių derlius. Statinė rugių įkainota 5 rubliais, kviečių – 8 rubliais. Dvaro ekonomo metinis atlyginimas sudarė 20 rublius, piemuo gaudavo 6 rublius. Kiek daugiau nei 848 dešimtinės dvaro žemių įkainuotos 5002,35 rublio.
Gyventojai redaguoti
1830 m. Pašaminės kaimas (ten, kur dabar Senoji Pašaminė) buvo dviejų dalių, jį sudarė 13 dūmų, gyveno 40 vyrų ir 27 moterys ir 3 dūmai, gyveno 19 vyrų ir 24 moterys. Pašaminės dvare (kitapus Švento ež.) – 7 vyrai ir 5 moterys. Pašaminės miestelyje (šalia bažnyčios) 25 dūmai, gyveno 70 vyrų ir 63 moterys.
 | |||||||
| 1868 m.*[2] | 1931 m.[3] | 1959 m.sur.[4] | 1970 m.sur.[5] | 1979 m.sur.[6] | 1986 m.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 324 | 351 | 246 | 230 | 307 | 300 | ||
| 1989 m.sur.[8] | 2001 m.sur.[9] | 2011 m.sur.[10] | 2021 m.sur.[11] | - | - | ||
| 345 | 359 | 290 | 232 | - | - | ||
| |||||||
| |||||||
Bažnyčia ir vienuolynas redaguoti
Steigimas ir apdovanojimas redaguoti
1669–1717 m. dvaro dokumentuose kulto pastatas Senojoje Pašaminėje neminimas. Pirmą kartą Senosios Pašaminės koplyčia Brėslaujos dekanate, Vilniaus vyskupijoje minima 1744 m. 1760 m. kovo 1 d. Ašmenos iždininkas, Pašaminės dvarininkas Stanislovas Narbutas pastatė Pašaminėje Šv. Stanislovo vardo bažnyčią ir fundavo basųjų karmelitų vienuolyną. Fundacijos suma – 27 000 (16 000) auksinų. Skiriamas žemės sklypas ir po tris vežimus malkų kasmet. 1760–1790 m. vienuolynui dar 7332 auksinus skyrė Antanas Daugėla. 1767 m. vienuolynui Juozapas ir Ona Šalborskiai-Šmigelskai skyrė 1050 sidabro rublių. 1776 m. vienuolynui Daugėlos skyrė 450 sidabro rublių. 1778 m. Teresė Klandzevičienė skyrė 1000 auksinų. 1780 m. bažnyčiai suteiktos parapijos teisės. 1798 m. Pašaminės vienuolynui skyrė pinigų Dzierkevičiai ir Justinas Šimkovičius, 600 sidabrinių rublių. 1803 m. Juozapas Kimbaras skyrė 1000 auksinų. 1806 m. birželio 2 d. Pranciškus Snarskis testamentu bažnyčiai paliko 1000 auksinų ir įpareigojo vienuolius melstis už jo sielą. Buvo palaidotas Ceikinių bažnyčioje. 1811 m. gruodžio 20 d. Eksdivizinis teismas skyrė vienuolynui žemės Pašaminėje. 1814 m. vasario 25 d. Eksdivizinis teismas nustatė Pašaminės vienuolynui priklausiusios Ceikinių valdos ribas. 1818 m. pradėta naujos, mūrinės bažnyčios statyba. 1819 m. naujają bažnyčią konsekravo Trakų sufraganas Tadas Kundzičius. 1819 m. naujoji bažnyčia Šv. Stanislovo vardu pašventinta Kornelijaus Mirskio, basųjų karmelitų eksprovinciolo. 1830 m. bažnyčios ir vienuolyno fundacinė suma buvo 7722 sidabriniai rubliai arba 51480 auksinų.
Bažnyčios pastatas redaguoti
1830 m. pastatyta bažnyčia buvo mūrinė, pastatyta iš plytų, stačiakampė. Be bokštų ir priestatų, 30 uolekčių ilgio ir 18 uolekčių pločio. Stogas dengtas šiaudais. Choras ant mūrinių stulpų. Langų šoninėse sienose dešimt. Vienas langas virš didžiųjų durų, vidutinio dydžio. Durys į bažnyčia dvejos: didžiosios durys dvivėrės ir prie altoriaus vienvėrės. Zakristijos, lobyno ar koplyčių nėra. Bažnyčios išorė netinkuota. Sienos jau pradėję irti ir greito remonto reikalaujančios. Bažnyčios frontonas ant pusapvalių piliorių. Frontone – pusapvalis langas. Ant stogo – nedidelis kryžius, apkaltas balta skarda.
Bažnyčios interjeras redaguoti
Bažnyčios grindys iš plytų, lubos medinės. Jokių rūsių ar palaidojimų po bažnyčia nėra. Bažnyčios vidus nutinkuotas ir nubalintas kalkėmis. Bažnyčios viduje yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje pirmame aukšte Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, tapytas ant drobės; antrame aukšte – Šv. Stanislovo paveikslas (drobė). Šoniniame Šv. Juozapo altoriuje pirmame aukšte Šv. Juozapo paveikslas (drobė), antrame aukšte – Šv. Mykolas Arkangelas (drobė). Šoniniame Šv. Teresės altoriuje pirmame aukšte Šv. Teresės paveikslas (drobė), antrame aukšte – Šv. Kazimieras (drobė). Didžiajame altoriuje dar yra dvi skulptūros: Šv. Elijaus ir Šv. Eliziejaus, medinės, dalinai paauksuotos. Dar šiame altoriuje yra keturi relikvijoriai su stiklais rėmeliuose.
Varpinė redaguoti
Einant link bažnyčios, kairėje šventoriaus pusėje, kampe, yra varpinė – medinė, pamūryta akmenimis, reikalaujanti naujo apkalimo ir naujo stogo. Varpinė kvadratinė, dviejų aukštų, gontu dengta, joje trys varpai, iš ketaus, kiekvienas po penkis pūdus svorio. Šventorius neaptvertas.
Vienuolyno pastatai ir ūkis redaguoti
Vienuolyno pastatas medinis, ant akmeninio pamūrijimo, gontu dengtas, didelis, su šešiomis krosnimis. Viduje celės su reflektoriumu – 7. Taip pat du kambariai sandėliukams. Vienuolyno kieme svirnas kvadratinis dviejų aukštų. Už svirno daržas ir sodas. Į dešinę nuo svirno – ledainė, iš akmenų sumūryta, šiaudais dengta, taip pat yra tarnų pastatas, kepykla, daržovių sandėlis. Bravoras ir pirtis 1820 m. naujai pastatyti. Arklidės, ratinė, dvi daržinės ir du tvartai mediniai. 1830 m. vienuolynas turėjo: tris darbinius arklius, tris darbinius jaučius, septynias karves, du dvimečius jautukus, tris avis, dvi ožkas, dvylika vištų, vieną kuilį ir tris kaules. Vienuolyno metinės pajamos buvo: fundacinės sumos procentų – 126 sidabriniai rubliai, už Ceikinių valdos nuomą – 25 rubliai, už bažnytinius patarnavimus – 45 rubliai.
Dvasininkai ir bažnyčios tarnai redaguoti
1821 m. vienuolyne buvo trys kunigai vienuoliai: Kornelijus Mirskis, Robertas Laurinavičius, Chrizostomas Tautavičius. 1830 m. prioras kun. Brunonas Petrikovskis, 76 metų amžiaus, bajoras iš Volynės; kuratorius kun. Jonas Chrizostomas Tautavičius, 50 metų amžiaus, bajoras iš Žemaitijos; pamokslininkas kun. Anupras Šironas (Šerėnas, Szaran), 32 metų amžiaus, bajoras, lietuvis. Vargonininkas Karolis Kulakauskas, 40 metų amžiaus, gauna atlyginimo 15 rublių per metus. Zakristijonas Juozapas Kulakauskas, 19 metų amžiaus, gauna atlyginimo 5 rublius per metus. Tarnai yra 4 vyrai ir 5 moterys. 1831 m. Anupras Šironas savo laiške Izidoriui Gintautui, Lietuvos basųjų karmelitų provinciolui, rašė:
<…> po brolio Brunono mirties vienuolyno kasoje neliko nė grašio, tačiau turime 14 sidabro rublių skolos. Mūsų rėmėjas ponas Jonas Šimkovičius yra miręs ir Justinas Šimkovičius, regis, taip pat. Gal galetumėte šį faktą patvirtinti. Brunono šiek tiek pinigų yra likę, bet jų nenoriu liesti be provinciolo leidimo. Dievo valia visokių ligų kankinamas esu, tad pasiskolinau 11 rublių vaistams ir gydytojui. Chrizostomas taip pat jau antrą savaitę serga <…>
1832 m. birželį Pašaminės parapijos raštus pasirašinėja vienuolyno prezidentas Adalbertas Pozyckis, rugsėjį – parapijos administratorius Kurzilkovskis, o lapkritį – parapijos administratoriaus pavaduotojas M. Jurevičius.
Bažnyčios ir vienuolyno uždarymas, turto paskirstymas, pastatų likimas redaguoti
1832 m. Rusijos valdžia uždarė vienuolyną ir bažnyčią, pastatai ėmė irti. 1832 m. lapkritį uždarytos Pašaminės bažnyčios ir vienuolyno turtą planuojama padalinti taip: Švenčionių bažnyčiai – bažnytiniai rūbai ir audeklai, monstrancija, komunimės, patenos, pacifikalas, šviestuvai, ampulė, krapylas, varpai ir varpeliai, baldai, knygos, antspaudas, krikštykla. Vilniaus Aušros Vartų basųjų karmelitų vienuolynui – biliotekos knygos. Lentupio bažnyčiai – konfesionalai ir suolai. Kaltanėnų bažnyčiai – pozityvas, bursa, kryžius. Palūšės bažnyčiai – patena, mišiolų pagalvėlės, Kristaus karstas, baldakinas. Kobylniko bažnyčiai – varpas. Strūnaičio, Sorokpolio ir Kluščionių bažnyčioms – altoriai, grotelės, sakykla, paveikslai, procesijų vėliavos. Iš tikrųjų Didysis altorius išvežtas į Strūnaitį, o du šoniniai į Kamojus (Baltarusija). Švenčionių bažnyčiai perduotas turtas buvo išdalytas po Švenčionių parapijos koplyčias: Joniškės, Smėlynės, Laukesos ir Elerny. 1832 m. Pašaminės basųjų karmelitų vienuolyno žemės valda po vienuolyno uždarymo perėjo Kaltanėnų pranciškonams. 1894 m. Pašaminės bažnyčia pažymėta dvaro žemės plane. Atrodo, kad au tuo metu buvo nuardyta (nugriuvę) dalis bažnyčios pastato sienų. 1914–1918 m. pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais J. Blažys ir Tomas Ulevičius po bažnyčia buvo radę laidojimo rūsį – kvadratinę, maždaug 3 × 3 m dydžio skliautuotą patalpą, kurioje stovėjo du karstai – vienas didelis, dvasininko (palaidotas žmogus su arnotu), kitas mažas, vaiko. Po to jie rastą duobę užvertė. 1917 m. bažnyčios pastatas sprogdintas. Iki tol dar buvo neblogai išlikęs. 1917 m. vokiečiai naudojo bažnyčios plytas keliukui iš Murmų į Švenčionis taisyti. 1924 m. Vilniaus S. Batoro universiteto profesoriaus Kučevskio iniciatyva norėta Pašaminės bažnyčią atstatyti. Tačiau Švenčionių dekanas Nikodemas Vaišutis, nenorėdamas, kad atsirastų dar vienas lenkinimo židinys, atkalbėjo vietinius žmones nuo šios minties, motyvuodamas, jog tai būsią pernelyg brangu. 1937 m. bažnyčios aplinkoje gyveno septyni kampininkai. Bažnyčios vieta priklausė J. Blažiui. Apie 1973 m. Pašaminės bažnyčios likučiai kolūkio pirmininko nurodymu buvo nugriauti buldozeriais. Iki to laiko buvo išlikusi gana didelė sienų dalis. Bažnyčios vidų vietiniai žmonės naudojo bulvių rūsiams kasti.
Parapijos gyventojai redaguoti
1781 m. buvo 764 parapijiečiai. 1830 m. pakrikštyti 27 berniukai ir 24 mergaitės; sutuokta 12 porų; Švč. Sakramentą priėmė 412 vyrų ir 402 moterys; nepriėmė 70 vyrų ir 90 moterų; mirė 19 vyrų ir 18 moterų; nuo raupų paskiepyta 17 vyrų ir 15 moterų; viso parapijoje gyveno 509 vyrai ir 516 moterų. Kitų tikybų žmonių parapijoje nebuvo. 1864 m. Pašaminės miestelyje gyveno 4 žmonės; kaime – 27; užusienyje – 3. 1866 m. miestelyje buvo 12 dūmų, gyveno 74 žmonės, iš jų 53 katalikai; dvare buvo 2 dūmai, gyveno 22 žmonės, iš jų 22 katalikai; kaime buvo 29 dūmai, gyveno 219 žmonių, iš jų 213 katalikai, kiti – žydai.
Mokykla, špitolė, biblioteka redaguoti
1782 m. minima parapinė mokykla (21 mokinys). 1830 m. mokyklos nėra, špitolė yra. Vienuolyno bibliotekoje yra 84 knygos (74 pavadinimų).
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 204 psl.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- ↑ Pašaminė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 782 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Sena Pašaminė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 651
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos redaguoti
- Pašaminė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 748 psl.