Seldžiukai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta nuorodų į šaltinius (pažymėtas nuo 2020 m. lapkričio). Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su nuorodomis į šaltinius.

Seldžiukai, arba Seldžiukidai (pers. سلجوقيان = Salcūkiyān, turk. Selçuklular) – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija, kilusi iš Turano. Visą Didįjį Iraną valdė 1037–1157 m. Jų valdyta valstybė vadinama Didžiąja Seldžiukų imperija (pers. آل سلجوق = Āl-e Saljuq). Vėliau dinastijos atšakos valdė smulkesnes valstybes, atsiradusias suskilus imperijai.

سلجوقيان Seldžiukai
buvusi imperija
← 1037 – 1194 →
Sostinė	Nišapūras (1037–1043) Rajus (1043–1051) Isfahanas (1051–1118) Mervas (1118–1153) Hamadanas(1118–1194)
Valdymo forma	Monarchija
Sultonas
1037–1063	Tugrul Begas
1174–1194	Tugrulas III
Era	Viduramžiai
- Įkūrimas	1037 m., 1037
- Chorezmšachai užima Hamadaną	1194 m.

Ankstyvoji Seldžiukų imperijos sostinė buvo Nišapūras, vėliau Rajus, vėliau Isfahanas. Nuo 1118 m. imperija turėjo dvi sostines: rytinę Merve ir vakarinę Hamadane.

Istorija

Tiurkai seldžiukai gana ilgai klajojo Turano stepėse. X a. jie apsistojo Chorezmo regione, kur priėmė islamą.

Valstybės įkūrėjas buvo Tugrul Begas, kuris užėmė Nišapūrą ir Mervą, o vėliau sutriuškino Gaznevidų armiją, kas nulėmė tai, jog Seldžiukai gavo didžiumą Gaznevidų imperijos teritorijų.

Tugrul Bego palikuonys plėtė imperiją į Vakarus, užimdami Iraką, Armėniją, Gruziją, Mažąją Aziją.

1092 m. mirus paskutiniam didžiajam sultonui Malikšachui, imperija buvo padalinta tarp trijų sūnų, o vėliau atskiros dalys sparčiai skilo į mažus emyratus. Šiuose emyratuose įsitvirtino seldžiukidai.

Tačiau nuo XI a. pabaigos seldžiukų ribos traukėsi. Iš vakarų puolė krikščionys, rengiantys kryžiaus žygius, iš šiaurės plėtėsi Gruzija, iš pietvakarių – Ajubidai. Visą likusią dalį naujai suvienijo Chorezmo imperija.

Valdovai

Seldžiukidai	Valdymo metai
Seldžiuk Begas
Tugrul Begas	1037 – 1063 m.
Alp Arslanas	1063 – 1072 m.
Melik Šachas	1072 – 1092

Vėlesniosios seldžiukidų valstybės

Nuo XII a. pradžios Seldžiukų sultonatas gana sparčiai byrėjo, ir jo teritorijoje formavosi naujos valstybės, tik formaliai priklausomos nuo Imperijos. 1153 m. tiurkams užėmus paskutiniąją sostinę Sandžarą, imperija nustojo egzistuoti, o joje jau buvo atsiradę šios valstybės:

• Rumo sultonatas, sostinė Iznikas
• Begatai, smulkios feodalinės valdos Mažojoje Azijoje
• Azerbaidžano atabegatas, valdomas Ildegizidų
• Salguro atabegatas, Irane
• Borio atabegatas, Sirijoje. Sostinė: Damaskas
• Sandžio atabegatas, Kurdistane. Sostinė: Mosulas
• Chorezmas, valdomas Chorezmšachų. Sostinė: Urgenčas
• Kermano sultonatas
• Chorasano sultonatas. Sostinė: Mervas