Sekuliarizmas
Sekuliarizmas (iš lot. saecularis – 'pasaulietiškas') – principas, kuriuo siekiama žmogiškuosius reikalus tvarkyti remiantis motyvais, nesusijusiais su jokia religija.
Sekuliarizmas dažniausiai laikomas religijos atskyrimu nuo civilinių reikalų ir valstybės ir gali būti išplėstas iki panašios pozicijos, siekiant panaikinti arba sumažinti religijos vaidmenį bet kurioje viešojoje sferoje.[1] Sąvoka „sekuliarizmas“ turi platų reikšmių spektrą ir gali apimti bet kokią poziciją, skatinančią pasaulietiškumą įvairiuose kontekstuose. [2] Tai gali reikšti antiklerikalizmą, ateizmą, natūralizmą, nesektanizmą, neutralumą religijos temomis arba visišką religinių simbolių pašalinimą iš viešųjų institucijų.[3]
Sekuliarizmą taip pat galima apibrėžti kaip vienodas galimybes skirtingoms religijoms, neišskiriant vienos. Kaip filosofija, sekuliarizmas siekia aiškinti gyvenimą, remdamasis vien materialaus pasaulio principais, atmetant religinį aspektą. Tai skatina perkelti dėmesį nuo religijos į „laikinuosius“ ir medžiaginius rūpesčius.
Vakaruose egzistuoja skirtingos sekuliarizmo tradicijos, pavyzdžiui, Prancūzijos, Beniliukso-Vokietijos, Turkijos ir JAV modeliai. Atkurtoje Lietuvos Respublikoje taip pat laikomasi sekuliarizmo principų. Sekuliarizmas egzistuoja ir už Vakarų pasaulio ribų, pavyzdžiui, Indijoje,[3] kur labiau akcentuojama lygybė prieš įstatymą ir valstybės neutralumas bei vienodas atsitraukimas nuo visų religijų, tačiau ne visiškas atskyrimas. Pastarasis Indijos atveju vadinamas intervenciniu sekuliarizmu, kai valstybė įsikiša, kad panaikintų religijos praktiką, kuri, jos nuomone, prieštarauja konstituciniams principams. Sekuliarizmą remiantys tikslai ir argumentai labai skiriasi, pradedant teiginiais, kad tai yra esminis modernizacijos elementas arba kad religija ir tradicinės vertybės yra atsilikusios ir skaldančios, iki teiginio, kad tai vienintelis tikėjimo laisvės praktinio įgyvendinimo garantas.
Pirmasis „sekuliarizmo“ terminą šiuolaikine prasme pavartojo britų rašytojas agnostikas Džordžas Holjoukas 1851 m. Manydamas, kad „ateizmas“ yra per daug apsunkinantis terminas, ieškojo termino, apibūdinančio poziciją, propaguojančią gyvenimą remiantis tik natūralistiniais (pasaulietiniais) principais, tačiau nebūtinai atmetant religiją, taip suteikiant galimybę bendradarbiauti su tikinčiaisiais.[4] Holjouko sekuliarizmo apibrėžimas skiriasi nuo vėlesnių rašytojų. Kai kurių humanistų teigimu, Holjoukas pateikė sekuliarizmo apibrėžimą, „labai panašų į šiuolaikinius humanizmo apibrėžimus… platesnius nei tik ateizmas“. Šiuolaikiškesni sekuliarizmo apibrėžimai labiau susiję su bažnyčios ir valstybės atskyrimu, o ne su asmeniniais įsitikinimais.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Luke W. Galen. The Nonreligious: Understanding Secular People and Societies. Oxford University Press, 2016. 22-23 psl.
- ↑ John R. Shook, The Oxford Handbook of Secularism. Oxford University Press, 2017. 10 psl.
- ↑ 3,0 3,1 Hashemi, Nader (2009). „Secularism“. In Esposito, John L. (red.). The Oxford Encyclopedia of the Islamic World. Oxford University Press. ISBN 9780195305135.
- ↑ Shook, Zuckerman, 3–4 psl.