Sefardai
Sefardai (hebr. סְפָרַדִּים = Sfaraddim, isp. žyd. Sefaradies) – žydai, viduramžiais gyvenę dabartinėje Ispanijoje ir Portugalijoje, bei jų palikuonys, tradiciškai vartoję arba tebevartojantis ladino kalbą (ispanų kalbos forma).[1] Turi savitą literatūrą, religinius papročius (kitaip nei aškenaziai, sefardai laikosi ne Palestinos, bet Babilono žydų ritualų; sefardais pradedami vadinti ir kitų kraštų kilmės žydai, perėmę sefardų ritualus).[2] Dabar didžiausios sefardų bendruomenės gyvena Izraelyje, Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje, Argentinoje, Brazilijoje.
Žodis sefardai kildinamas iš biblinės šalies Sefarado (hebr. סְפָרַד = Sfarád), kuri tapatinama su Ispanija.[3]
Kad žydų būta Pirėnų pusiasalyje, liudijama jau romėnų šaltiniuose. Ten jie galėję pasitraukti vengdami Babilono nelaisvės, vėliau pakliūti kaip prekeiviai. Pirėnų pusiasalį užėmus vizigotams ir šiems atsivertus į katalikybę, prasidėjo žydų persekiojimas, ėmimas į vergiją – šie bėgo į Šiaurės Afriką ir kolaboravo su musulmonais. VIII a. musulmonams įkūrus al Andalūziją, sefardų kultūra suklestėjo, žydai smarkiai prisidėjo plėtojant mauriškąją kultūrą – dirbo gytytojais, vertėjais, prekybininkais, mokslininkais. XI–XII a. žydų ir musulmonų santykiai ėmė prastėti, o rekonkistos laikais nemažai žydų pasitarnavo krikščionims, padėdami užkariauti arabų valdas.
Iki XV a. didelės žydų bendruomenės gyveno Pirėnų pusiasalyje, sukūrė savitą kultūrą, perėmė ispanų kalbą. Dalis jų, prisitaikydami prie krikščionių spaudimo, atsivertė į krikščionybę (vadinamieji converso). 1492 m. kovo 31 d. Ispanijos valdovai – Izabelė I ir Fernandas II – pasirašė įsaką, kuriuo įpareigojo iš Kastilijos ir Aragono karalystės ištremti visus žydus.[4] Pirėnų pusiasalio žydai arba turėjo priimti katalikybę, arba išsikeldinti iš šalies. Skaičiuojama, kad į krikščionybę perėjo ~200 000 žydų, kiti išsikėlė arba buvo išvaryti.[5]
1492 m. daug sefardų perbėgo į Portugaliją.[6] Iš Pirėnų pusiasalio sefardai ėmė keltis į įvairius kraštus: vieni patraukė į Viduržemio jūros pakrantes, ypač į Osmanų, kurie buvo palankūs žydams, valdas: Maroką, Egiptą, Graikiją, Turkiją, Balkanus, Siriją, kiti persikėlė į Ispanijos bei Portugalijos valdas Lotynų Amerikoje (į Braziliją, Kolumbiją, Meksiką, Venesuelą ir kt.), vėliau dalis išvyko į Nyderlandus ir kitas Europos šalis, JAV.[7] Mažesnioji dalis sefardų liko Pirėnų pusiasalyje kaip atsivertėliai į krikščionybę (conversos), iš jų dalis slapta praktikavo judaizmą (vadinamieji marranos).
Sefardų bendruomenė vėl smarkiai išskaidyta XX a.: per Holokaustą sunaikintos didelės Graikijos, Jugoslavijos, Bulgarijos bendruomenės, tuo tarpu Šiaurės Afrikoje žydai nukentėjo mažiau. Visgi, XX a. vid. kilus Alžyro, Maroko, Tuniso nepriklausomybės kovoms, daugelis jų pasitraukė į Prancūziją, Ispaniją. Sukūrus Izraelio valstybę, dalis pasaulio sefardų pasitraukė į ją.
~20 % šiuolaikinės Ispanijos gyventojų genetiškai yra kilę iš sefardų.[8] Uždara sefardų (vadiniamųjų šuetų) bendruomenė (~18 000 žmonių) išliko Maljorkoje.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Сефарды,Большая советская энциклопедия, T. XXIII (Сафлор—Соан). – Москва: Советская энциклопедия, 1976
- ↑ Sefardai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Sephardim, jewishvirtuallibrary.org
- ↑ „The Edict of Expulsion of the Jews – 1492 Spain“.
- ↑ Pérez, Joseph (2013). Historia de una tragedia. La expulsión de los judíos de España. p. 115.
- ↑ Kayserling, Meyer. História dos Judeus em Portugal. Editora Pioneira, São Paulo, 1971
- ↑ Sephardi. (angl.) Online Encyclopedia. Based on the 11th Edition Encyclopedia Britannica, first published in 1911. Interaktyvi.
- ↑ „Sefardíes y moriscos siguen aquí“. El País