Sardų kalba
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Sardų kalba Sardu | |
| Kalbama |  Sardinija (Italija) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~1 mln. |
| Kilmė | indoeuropiečių iItalikų romanų salų romanų sardų |
| Rašto sistemos | lotynų |
| Oficialus statusas | |
| Prižiūrinčios institucijos | Limba Sarda Comuna |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | sc |
| ISO 639-2 | srd |
| ISO 639-3 | srd (sro, src) |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
 Vikipedija Sardų kalba | |
Sardų kalba (sardu, limba sarda, lingua sarda) – romanų kalba (indoeuropiečių kalbų šeima), vartojama iš esmės Sardinijos saloje, priklausančioje Italijai, gyvenančių sardų. Tai viena iš daugiausiai panašumų su lotynų kalba išsaugojusių romanų kalbų. Kalbančiųjų skaičius – apie 1 mln. žmonių.
Sardų kalba laikoma konservatyviausia iš visų romanų kalbų, todėl, palyginti su kitomis romanų kalbomis, mažiausiai pakito nuo lotynų kalbos. Be to, joje išliko nemažas senosios, ikilotyniškos Sardinijos kalbos (siejamos su nuragų kultūra), kalbinis posluoksnis. Istorijos bėgyje sardų kalba patyrė graikų, ispanų, italų, katalonų kalbų įtaką. Ši kalba nėra savaime suprantama italams ir kartu su senąja korsikiečių kalba sudaro atskirą romanų kalbų šaką.
Ilgą laiką Italija nepripažino sardų kalbos, o Sardinijos vaikai buvo verčiami mokytis italų kalbos, už viešą sardų kalbos vartojimą baudžiami. XX a. pab. sardų kalba pripažinta kaip viena iš mažumų kalbų, tačiau Italijos kalbininkai tebėra linkę ją laikyti italų kalbos tarme. Dėl kalbos stigmatizavimo jį palaipsniui nyksta – dalis sardų išvyksta į žemyninę Italiją ir ten pradeda šnekėti bendrine italų kalba, tačiau ir pačioje Sardinijoje ją daugiausia vartoja vyresni, kaimų gyventojai (ypač Barbadžoje), o vaikai mokykloje pereina prie tarmiškos italų kalbos. Nuo 2017 m. sardų kalba pradėta dėstyti Kaljario universitete.
Sardų kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes – kampidanesu (Campidanesu; salos pietuose) ir logudoresu (Logudoresu; salos šiaurėje išskyrus pačią šiaurinę pakrantę).
Sardų kalba išlaikė kai kuriuos lotynų kalbos bruožus, kuriuos prarado kitos kalbos: pvz., trumpuosius balsius [i] ir [u] – lot. siccus > sicu („sausas“, plg. it. secco); sprogstamuosius [k] ir [ɡ] prieš [e] ir [i] – centum > kentu („šimtas“), decem > dèke („dešimt“), gener > gheneru („sūnėnas“); taisyklingą, į dvibalsį nevirstantį garsą [o] – bonus > bónu („geras“, plg. isp. bueno, it. buono). Atsirado į fonetinių savitumų: lotynų -ll- virto į [ɖɖ] (villa > bidda „miestelis“), l po p, f ir c virsta į r (platea > pratza „aikštė“, ecclesia > cresia „bažnyčia“), prieš r žodžio pradžioje atsiranda a (rivus > arríu „upė“, rota > arroda „ratas“), duslieji [p, t, k] virsta į aproksimantus.
Literatūra sardų kalba kurta nuo pat viduramžių. Vienas svarbiausių ankstyvųjų šaltinių – teisynas Carta de Logu, užrašytas 1392 m. Vėliau daugelis Sardinijos autorių rašė lotyniškai, ispaniškai, itališkai, nors būta darbų ir sardų kalba. XIX a. šia kalba rašė žymus sardų poetas Melkjorė Murenu (Melchiorre Murenu), vienas kitas Sardinijos rašytojas taip pat yra sukūręs prozos ar poezijos sardų kalba.