Sankt Peterburgo Šv. Kazimiero bažnyčia

Sankt Peterburgo Švento Kazimiero bažnyčia (rus. Римско-католическая церковь святого Казимира в Санкт-Петербурге) – nebeegzistuojanti Romos katalikų šventovė Rusijos Sankt Peterburgo mieste, priklausiusi Mogiliavo arkivyskupijai.

IstorijaKeisti

XIX a. pabaigoje pramoniniame Sankt Peterbugo rajone Už Narvos užkardos (rus. 3а Нарвской заставой) apsigyveno nemažai atvykėlių iš šiaurės–vakarinių Rusijos imperijos gubernijų. Administraciškai persikėlėliai–katalikai priskirti Šv.Stanislovo parapijai, ši bažnyčia buvo pakankamai toli nuo jų gyvenamųjų vietų, kas apsunkindavo dalyvavimą pamaldose.

1898 m. buvo gautas leidimas statyti katalikų šventovę rajone Už Narvos užkardos, o 1900 m. bažnyčia buvo pašventinta Šv.Kazimiero vardu. Matyt, šis Lietuvos globėjo vardas buvo pasirinktas atsižvelgiant į parapijiečių tautinę sudėtį. Tai buvo trinavis medinių rąstų pastatas su neaukštu bokšteliu. Ji šliejosi prie nedidelės prieglaudos su mokykla, kurioje 1902 m. buvo įrengta koplyčia. Bažnyčią projektavo inžinierius–architektas Piotras Kupinskis, lėšas statybai suaukojo aplinkinių gatvių darbininkai–katalikai.[1]

1908 m. pastatas buvo išplėstas, įsteigta savarankiška parapija. Savo laiške Mogiliavo arkivyskupijos vyresnybei tikintieji prašė paskirti klebonu dvasininką, mokantį lenkų, lietuvių ir latvių kalbas. Vėliau pamokslai buvo sakomi rusų ir lenkų kalbomis. Matyt, tarp tikinčiųjų buvo nesutarimų nacionaliniu pagrindu, nes išlikusiuose dokumentuose nurodoma, kad 1910 m. vargonininkas Vonsovičius buvo atleistas iš pareigų „už lietuvišką propagandą“.[2] Parapija jungė apie 10 000 tikinčiųjų, net ir po rekonstrukcijos šventovė negalėjo jų visų sutalpinti. Be prieglaudos parapijoje veikė berniukų progimnazija ir mergaičių gimnazija, 1908–1912 m. buvo leidžiamas žurnalas rusų kalba „Vera i žizn“. 1909 m. įsteigta Švč. Jėzaus Širdies vardo draugija.

1910 m. nuspręsta statyti naują, erdvesnę mūrinę bažnyčią, bet parengtas projektas realizuotas nebuvo. 1913 m. suprojektuota kitokio (neogotikinio) stliaus pastatas taip pat neiškilo dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo.

Tarpukariu TSRS įsigalėjo karingasis ateizmas, daug Šv.Kazimiero bažnyčios parapijiečių buvo represuoti, o pati šventovė 1938 m. rugsėjo 7 d. buvo uždaryta. 1956 m. pastatas buvo nugriautas, jo vietoje (dab. Z.Kosmodemjanskos g–vė 22) pastatyta telefonų stotis.

Nedaug žinoma apie šventovėje tarnavusius dvasininkus. Pirmuoju klebonu buvo Andriejus Racevičius, jam talkino vikaras Pranciškus Rutkovskis. Nuo 1915 m. klebonavo Juozapas Skokovskis. Vienu iš paskutiniųjų klebonų, aptarnavusių parapiją, buvo 1916 m. paskirtas kun. Vladas Čegis.[3]

ŠaltiniaiKeisti