Samarija

Senovės Sirijos regionas:
Samarija (שומרון‏)
Gaza WestBank panorama.jpg
Šalis šiaurės Vakarų krantas
Tautos kanaanitai > hebrajai > samariečiai > palestiniečiai
Miestai Samarija, Neblusas

Samarija (hebr.שומרון‏‎‎‎‏‎ = Shamron, arab. السامرة‎ = as-Samirah) – istorinė sritis Palestinos teritorijos Vakarų kranto šiaurinėje dalyje.

GeografijaKeisti

Samarijos regionas yra Izraelio kontroliuojamo Vakrų kranto šiaurinėje dalyje.

Tai yra kalvotų aukštumų kraštas, kuris geografiškai sutampa su Samarijos kalvomis. Šiaurine regiono riba laikomas Karmelio kalnas, o už jo esantis Jezreelio slėnis jau priskiriamas Galilėjai. Į pietus nuo Samarijos yra Judėja. Nors aiškios geografinės ribos tarp šių dviejų regionų nėra, Ramala laikoma simboline riba. Rytiniu pakraščiu teka Jordanas, sudarantis Jordano slėnį, už kurio yra Gileadas.

Vakaruose Samarija leidžiasi į Viduržemio jūros žemumas, vadinamąją Šarono lygumą, kurioje įsikūrusi ir dabartinė Izraelio sostinė Tel Avivas. Kai kuriuose šaltiniuose ši teritorija irgi priskiriama Samarijai.

Didžiausi regiono miestai yra Nablusas, Dženinas, Tubasas, Tulkarmas, Kalkilja, Salfitas. Senovėje svarbiausias miestas buvo Samarija.

IstorijaKeisti

III tūkstm. pr. m. e. Samarijos regionas buvo istorino Kanaano sudedamoji dalis, apgyvendinta vakarų semitų genčių, vadinamųjų kanaanitų. Jie gyveno pasidalinę į miestus valstybes, kurių didžiausi šiame regione buvo Šechemas, Šilohas, Tirzahas, Dothanas, Džina ir kt. Pakrantėje daug uostų nebuvo, tačiau stipriausias jų buvo Jafa dabartinio Tel Avivo teritorijoje.

II tūkstm. pr. m. e. pabaigoje regioną užvaldė izraelitai, ir jis pateko į Izraelio karalystę. Samarija buvo atiduota valdyti Manaseho genčiai (kaip ir dalis Gileado anapus Jordano upės), o pietinė jos teritorija - Efraimo genčiai. Vietos gyventojai buvo priversti priimti judaizmą ir asmiliavosi su izraelitais.

Po karaliaus Saliamono mirties 931 m. pr. m. e. nuo Izraelio atskilus pietinėms gentims ir susiformavus Judėjos karalystei, Samarija tapo centriniu Izraelio karalystės regionu. Jos sostine paverstas senovinis Tirzaho miestas, tačiau apie 884 m. pr. m. e. karalius Omris pastatydino naują sostinę - Samariją, kuri ilgainiui davė pavadinimą ir visam regionui.

722 m. pr. m. e. Samariją užkariavo Asirijos imperija, daug vietos gyventojų buvo ištremti. Vėliau čia valdė Naujoji Babilono karalystė, Achemenidų imperija. 333 m. pr. m. e. Samariją užkariavo Aleksandras Makedonietis, čia pradėjo keltis atvykėliai iš Graikijos, Makedonijos. Vėliau Samariją valdė Seleukidai, Ptolemėjai. Šiuo laikotrapiu dalis po tremčių sugrįžusių į Samariją izraelitų maišėsi su graikų, aramėjų, romėnų atsikėlėliais, ir formavosi nauja etninė grupė samariečiai. Jie išlaikė hebrajų kalbos atmainą, bet išpažino savitą judaizmo religijos formą. Ši religija nebuvo pripažįstama kaip teisinga kitos izraelitų palikuonių grupės - žydų, kurie koncentravosi Judėjos regione piečiau. Trintis tarp abiejų etnosų tik intensyvėjo.

Nuo 134 m. pr. m. e. Samariją nukariavo žydų Hasmonėjų karalystė, kuri sugriovė samariečių pagrindinę šventyklą ir pradėjo jų persekiojimą. Nuo 37 m. pr. m. e. kaip Romos klientas valdė Erodas Didysis. 44 m. Samarija kartu su visa Palestina tapo Judėjos provincijos dalimi. Romėnų laikais regione išdygo nauji miestai. Sugriautąjį Šechemą pakeitė netoliese naujai išdygęs Neblusas. Šarono pakrantėje išdygo Cezarėja, tapusi svarbiu Viduržemio jūros uostu ir provincijos sostine.

135 m. įvykus Bar Kochbos sukilimui žydai pradėti persekioti ir ėmė migruoti iš Palestinos. Samariečiai, tuo tarpu, liko gyventi savo tėvynėje ir jų kultūra kelis šimtus metų patyrė renesansą. Buvo atstatydinta pagrindinė jų šventykla prie Nebluso miesto, o lyderiaujant Baba Raba (288-362 m.) susiformavo liturgija, didikų šeimos turėjo nemažą valdžią. Tiesa, stiprėjo įtampa su gausėjančia krikščionių bendruomene regione, kuri ilgainiui tapo dauguma. Ši įtampa V-VI a. prasiveržė kaip Samariečių sukilimai prieš Romos imperiją. Jie baigėsi nesėkmingai, kas vedė prie samariečių marginalizavimo.

Nuo VII a. Samariją valdė musulmoniškos valstybės, tarp kurių buvo Arabų kalifatas, Osmanų imperija. Jų valdymo metu kraštas arabizuotas, susiformavo palestiniečių etnosas. 1918 m. Britai pradėjo administruoti Samariją kaip vieną iš Palestinos mandato rajonų. Po II Pasaulinio karo čia suformuotas Vakarų krantas, prikirtas administruoti Jordanijai. 1967 m. regione kontrolę paėmė Izraelis.