Atverti pagrindinį meniu
Samantabhadra ant dramblio. Japonija, XII a.

Samantabhadra (skr. समन्तभद्र = Samantabhadra, tibet. ཀུན་ཏུ་བཟང་པོ  = Kun-tu bzang-po, kin. 普賢菩薩, pinyin: Pǔxián Púsà) – bodhisatva budistinėje mitologijoje. Aprašomas įvairiose mahajanos sūtrose, pavyzdžiui, „Suvarnaprabhasoje“, tai pat kai kuriuose „Pradžniaparamitos“ ciklo tekstuose. „Saddharmapundarikoje“ aprašomi stebukliniai Samantabhadros poelgiai dar iki Budos Šakjamunio laikų. Jis pažadąs ginti Budos mokymą ir palaikyti studijuojančius budizmą. „Gandavjūha sūtroje“ pagrindinis veikėjas Sudhana aukščiausią mokymą gauna iš Samantabhadros. Ši dievybė minima ir tarp aštuonių svarbiausių mahajanos bodhisatvų. Vadžrajanoje Samantabhadra laikomas budos Vairočanos apraiška.

Samantabhadra paprastai vaizduojamas sėdįs ant šešiagalvio dramblio, rankų ir jose laikomų simbolinių daiktų skaičius skiriasi, bet visada vaizduojamas laikąs lotosą.

Tibeto budizme Samantabhadra taip pat laikomas buda. Njingmos mokyklos tradicijoje Samantabhadra iškyla kaip pirminis (adi) buda. Ten jis vaizduojamas be rūbų, tamsiai mėlynas, meditacijos sėdėsenoje, be simbolinių daiktų, su savo pora (jub-jam) – pradžnia Samantabhadre. Pasakojama, kad Samantabhadros danguje (Akaništhoje) lankęsis mitinis Tibeto budizmo pradininkas Padmasambhava.[1]

Vardas Samantabhadra sanskritu reiškia „visuotinė palaima“.

LiteratūraKeisti

  • Detlef Ingo Lauf, Tibetan sacred art, Berk.-L., 1976;
  • Yeshe Tsogyal, The life and liberation of Padmasambhava, v. 1-2, Emeryville, 1978.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Мифы народов мира. Самантабхадра , Л. Э. Мялль – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.