Salacgryvos savivaldybė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Salacgryvos savivaldybė (latv. Salacgrīvas novads) – buvęs administracinis vienetas šiaurės Latvijoje, Vidžemėje. Administracinis centras – Salacgryva. Plotas – 637,6 kv. km.[1]
| Salacgryvos savivaldybė latv. Salacgrīvas novads | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė |  Latvija
| |||
| Regionas |  Vidžemė
| |||
| Administracinis centras | Salacgryva | |||
| Valsčių ir miestų skaičius | 5 | |||
| Gyventojų | 8 685 (2015) | |||
| Plotas | 637,6 km² | |||
Savivaldybė sudaryta 2009 m. reformos metu iš Limbažių rajono dalies. Ribojosi su Aluojos ir Limbažių savivaldybėmis bei Estijos Piarnu apskritimi. Savivaldybės tarybą sudarė 15 renkamų narių.
Gamta redaguoti
Baltijos jūros pakrantėje buvusioje Salacgryvos savivaldybėje buvo randamos keturios moliuskų rūšys: Mya arenaria, Limecola balthica, Cerastoderma glaucum ir Mytilus trossulus. Anksčiau vietiniai moliuskais lesindavo vištas, nuo tokio pašaro būdavo kietesni lukštai. Salacgryvos savivaldybė įėjo į Šiaurės Vidžemės biosferos rezervatą, o jos teritorijoje buvo gamtos rezervatas „Vidzemes akmeņainā jūrmala“ (Akmenuotoji Vidžemės pakrantė). Šio gamtos rezervato teritorija yra 3370 ha, jis užima 12 km Vidžemės jūros pakrantės. Čia yra retos ir saugomos buveinės, nerandamos kitur Latvijoje. Pliažai sudaryti iš akmenų ir žvirgždo, pievų ir baltųjų kopų. Tarp pliažų ir miškų yra pilkosios kopos. Jūros pakrantėje taip pat matomos smiltainio uolos. Pakrantę nuo erozijos saugo palei pakrantę jūros paviršių siekiantys stambūs akmenys. Smiltainio uolos, kurių stambiausios yra Veczemjų uolos, susiformavo prieš 350 mln. metų
Istorija redaguoti
Salacgryvos apylinkės buvo apgyvendintos nuo seniausiųjų laikų. Tai liudija Salacgryvos kaimiškoje apylinkėje rastas akmens amžiaus kirvukas. Istoriniais laikais čia gyveno lyviai. Livonijos kronikoje minima, kad Salacgryvos apylinkėse jau 1205 m. katalikų kunigas ir misionierius Alobrandas pastatė bažnyčią ir ėmėsi misijų tarp vietinių gyventojų. 1973 m. Jurio Urtano vykdyti kasinėjimai patvirtino, kad dešiniojoje Salacos upės pusėje XIV a. buvo senovinės kulto ir aukojimų vietos, tarp jų dvi lyvių aukojimo olos, susiformavusios kaip geologiniai objektai viduriniojo devono metu (prieš 400 mln. metų). Mažesnioji ola yra žema ir siaura, 46 m ilgio. Didesnioji – 19,5 m ilgio ir 2 m aukščio. Ant olos sienų rasti senoviniai piešiniai ir tradiciniai latviški ženklai. Olos prieangyje rastos 628 monetos, organinių aukų likučiai. Jau nuo XIII a. Salacgryva tapo vyskupo Alberto laivybos ir prekybos centru, nes dėl savo geografinės padėties Salacgryvą galima buvo pasiekti tiek sausumos keliu, tiek jūra.
1908 m. Vecsalacoje pastatytas gelžbetoninis tiltas per Salacą, kuris atidarytas kitų metų liepos 13 d. Gelžbetoninės konstrukcijos tuometinėje Rusijos imperijoje dar tebebuvo naujovė, aktyviai pristatoma Latvijoje veikusios vokiečių statybos įmonės „Wayss and Freytag A.G.“.
Po Latvijos nepriklausomybės paskelbimo vėlesnės Salacgryvos savivaldybės teritorija buvo padalinta į du valsčius – Salacos ir Svetciemo. Salacos valsčiuje veikė dvi pradinės mokyklos – Auseklių ir Korgenės. 1937 m. Salacos valsčiuje buvo 2520 gyventojų, 129 senieji ir 145 naujieji ūkiai bei 66 mažieji ūkiai. Tuo metu Svetciemo valsčiuje gyveno 1750 gyventojų. Čia veikė viena šešiametė mokykla su 3 mokytojais ir 86 mokiniais. 1928 m. Žemės ūkio ministerija Svetcieme įsteigė žirgyną, kur auginti Hanoverio veislės žirgai. 1937 m. apylinkių žemės buvo apibūdinamos kaip prastos, nes vyravo smėlio ir kieto molio dirvos. Visgi gyventojų pagrindiniu pajamų šaltiniu buvo žemės ūkis. Vietos gyventojai taip pat vertėsi žvejyba jūroje ir upėje, dirbo miško paruošose ir sielių plukdyme.
Šalį okupavus Sovietų Sąjungai vietoje Salacos ir Svetciemo valsčių suformuotos trys apylinkės – Zonepės, Korgenės ir Salacos.
Po 2021 m. administracinės-teritorinės reformos Salacgryvos savivaldybė panaikinta, prijungta prie naujos Limbažių savivaldybės.[2]
Suskirstymas redaguoti
Savivaldybė buvo skirstoma į 5 teritorinius vienetus:[3]
Švietimas redaguoti
XVII a. Jaunsalacoje buvo įsteigta parapijinė mokykla. Ji pradžioje turėjo 7 mokinius. Apylinkėse sparčiai plito raštingumas ir 1788 m. Jaunsalacos parapijos mokykloje jau mokinosi 144 berniukai, 102 mergaitės, 125 vyrai ir 68 moterys. XIX a. mokykla išplėsta įvedant papildomas klases, kuriose 2-3 metus mokėsi baigę parapijinę mokyklą 14-16 m. vaikai. Už mokslą tėvai mokėjo 6-7 rublius per metus. Tai reiškė, kad išsilavinimą galėjo gauti tik turtingų žemvaldžių vaikai.
XIX a. viduryje daug neturtingų pakrančių gyventojų, skatinamų caro valdžios, kuri jiems pažadėjo žemės, perėjo į stačiatikybę. 1805 m. atidaryta stačiatikių parapijinė mokykla Salacgryvoje ir skyriai Vecsalacoje ir Svetcieme.
2021 m. savivaldybėje veikė vidurinės mokyklos Salacgryvoje ir Lielupėje bei pradinės mokyklos Ainažiuose ir Korgenėje.
Nuorodos redaguoti
- ↑ The Ministry of Regional Development and Local Government of the Republic of Latvia Archyvuota kopija 2012-02-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Stājas spēkā otrā administratīvi teritoriālā reforma pēc Latvijas neatkarības atjaunošanas, LA.LV, 2021-07-01. Nuoroda tikrinta 2021-07-16.
- ↑ Administratīvo teritoriju un apdzīvoto vietu likums, Likumi.lv. Nuoroda tikrinta 2021-07-16.