Sablatnig P.III
| Sablatnig P.III | |
| |
| Tipas | Keleivinis lėktuvas |
|---|---|
| Gamintojas | Sablatnig Flugzeugbau GmbH |
| Kūrėjas | Josef Sablatnig |
| Pirmas skrydis | 1919 m |
| Pradėtas naudoti | 1921 m |
| Pagaminta vnt. | 30-40 |
Sablatnig P.III buvo aukštasparnis monoplanas keleivinis lėktuvas, XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje sukurtas ir gamintas Vokietijos įmonės Sablatnig Flugzeugbau GmbH.[1]
Sukūrimas ir gamyba redaguoti
Šiuolaikinėje literatūroje P.III įvardijamas kaip pirmasis Vokietijoje tikslingai sukonstruotas komercinis keleivinis lėktuvas. Tai buvo aukštasparnis tradicinės konstrukcijos monoplanas, varomas priekyje sumontuotu vienu varikliu (200 AG galios Benz Bz.IVa arba 260 AG galios „Maybach“). Vėliau dažniausiai buvo naudojamas britiškas 258 AG galios Armstrong Siddeley Puma.[2][3] Dviejų įgulos narių - piloto ir šturmano ar mechaniko - darbo vietos buvo įrengtos viena šalia kitos atvirose kabinose, korpuso viduryje, už uždaro šešiaviečio keleivių salono. Keleiviai į saloną patekdavo pro duris tiesiai nuo žemės. P.III salonas keleiviams siūlė prabangaus automobilio lygio komfortą. Orlaivio konstrukcija buvo medinė, fiuzeliažas - apkaltas fanera. Sparnus ir horizontalų stabilizatorių buvo galima sulankstyti saugojimui ar pervežimui geležinkeliu. P.III komplektacijoje buvo palapinė, kuri tarnavo kaip mobilus angaras.[4]
Eksploatacijos istorija redaguoti
Šis orlaivis buvo vienas iš nedaugelio, kurį po Pirmojo pasaulinio karo ILÜK (vok. Interallierte Luftfahrt-Überwachungs-Kommission, Sąjungininkų aviacijos kontrolės komisija) patvirtino kaip civilinį, o ne karinį, ir leido gaminti Vokietijoje.[5] Tačiau, pagal Versalio sutartį, 1920 m. šešių mėnesių laikotarpyje Vokietijoje buvo uždrausta gaminti bet kokius orlaivius, o visi turimi kariniai ir civiliniai orlaiviai, įskaitant orlaivius, pagamintus jau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, turėjo būti atiduoti sąjungininkams arba sunaikinti.
Dėl to „Sablatnig“ nustojo gaminti orlaivius. Tikėtina, kad pagaminti P.III buvo paslėpti arba kontrabanda išvežti iš Vokietijos.
1921 m. ir vėliau Vokietijoje buvo įregistruoti 17 Sablatnig P.III. „Sablatnig“ įmonės savininkas Fritz Sablatnig teigė, jog iš viso buvo pagaminta nuo 30 iki 40 orlaivių, iš jų 12 - „Dwigatel“ įmonėje, Estijoje.
P.III naudojo kelios oro linijų bendrovės Vokietijoje ir kitose šalyse, įskaitant „Lloyd Luftverkehr Sablatnig“, „Deutsche Luft Hansa“, „Danish Air Express“, „Aeronaut“, taip pat Šveicarijos karinės oro pajėgos.[1]
Naudotojai redaguoti
Specifikacijos redaguoti
- Įgula: 2
- Keliamoji galia: 6 keleiviai
- Ilgis: 8,94 m (29 pėdos, 4 coliai)
- Sparnų mojis: 16 m (52 pėdos, 6 coliai)
- Aukštis: 3,25 m (10 pėdų, 8 coliai)
- Sparnų plotas: 45,1 m² (485 kvadratinės pėdos)
- Tuščio svoris: 1400 kg (3.086 svarų)
- Maksimalus kilimo svoris: 3.080 kg (6.790 svarų)
- Variklis: 1 × Maybach Mb.IVa 6 cilindrų vandeniu aušinamas vienaeilis stūmoklinis variklis, 190 kW (260 AG),
Kiti naudoti varikliai: 192 kW (258 AG) Armstrong Siddeley Puma, 172 kW (230 AG) Benz Bz.IVa, BMW IV, 220 AG (160 kW), Junkers L 2, 230 AG (170 kW)[3]
- Propeleriai: 2 menčių fiksuoto žingsnio propeleris
- Maksimalus greitis: 170 km/h (110 mylių per valandą, 92 mazgai)
- Kreiserinis greitis: 150 km/h (93 mylios per valandą, 81 kn)
- Smukos greitis: 80 km/h (50 mylių per valandą, 43 kn)
- Skrydžio nuotolis: 900 km (560 mylių, 490 jūrmylių)
- Maksimalus skrydžio laikas: 6 valandos
- Maksimalus skrydžio aukštis: 3.800 m (12 500 pėdų)
- Kilimo greitis: 2 m/s (390 pėdų/min.)
Taip pat skaitykite redaguoti
Panašaus pobūdžio, laikotarpio ir konfigūracijos orlaiviai
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Taylor, Michael J. H. (1989). Jane's Encyclopedia of Aviation. London: Studio Editions. |page=787}}
- ↑ Great Britain. Parliament. House of Commons. Papers by Command, Volume 9.
- ↑ 3,0 3,1 Karl-Dieter Seifert: Die Anfänge des deutschen Luftverkehrs. In: Fliegerrevue X Nr. 79, PPV Medien, Bergkirchen 2019, ISSN 2195-1233, S. 26
- ↑ Wolfgang Wagner: . Die Pionierjahre 1919–1925. In: . 1. Auflage. Band 11. Bernard & Graefe Verlag, Koblenz 1987, ISBN 3-7637-5274-9, S. 258–263.
- ↑ Hirschel, Ernst-Heinrich (2004). Aeronautical Research in Germany: From Lilienthal Until Today. Heidelberg: Springer.