Vikipedija

Kauno meno mokykla

(Nukreipta iš puslapio S.Žuko taikomosios dailės technikumas)

54°54′03″ š. pl. 23°54′02″ r. ilg. / 54.90083°š. pl. 23.90056°r. ilg. / 54.90083; 23.90056

Kauno meno mokykla
[[Vaizdas:|Kauno meno mokykla herbas|center|100px]]
Kauno meno mokykla
Adresas Kaunas,
A. Mackevičiaus g. 27
Direktorius(-ė)
Mokinių skaičius 120 (1932 m.)
Įkūrimo data 1922 m.
Uždarymo data 1940 m.
Išleista laidų
Pedagogų skaičius

Kauno meno mokykla (KMM) – dailės mokykla, veikusi 1922–1940 m. Vienintelė tuo metu dailės mokykla Lietuvoje.

Pavadinimų kaita redaguoti

  • 1920 m. Aukštieji piešimo kursai
  • 1922 m. Kauno meno mokykla
  • 1940 m. Kauno taikomosios dailės mokykla
  • 1940 m. Kauno taikomosios dailės institutas
  • 1944 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas
  • 1951 m. Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla
  • 1954 m. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės vidurinė mokykla
  • 1959 m. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas
  • 1989 m. Kauno aukštesnioji meno mokykla
  • 2001 m. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų studijų centras
  • 2005 m. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas
  • nuo 2018 m. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas

Istorija redaguoti

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę susirūpinta savos meno mokyklos steigimu. 1922 m. pradžioje paruoštas Lietuvos meno mokyklos įstatymo projektas, Steigiamojo Seimo priimtas ir paskelbtas „Vyriausybės žiniose“.[1] Mokykla įkurta 1922 m. birželio 27 d. dailininko Justino Vienožinskio iniciatyva, perorganizavus Aukštuosius piešimo kursus (veikė 1920–1922 m.).

1922–1929 m. mokykla turėjo savivaldą, vadinta Lietuvos meno mokykla. Mokytojų taryba rinko direktorių ir mokytojus, juos tvirtino švietimo ministras. Po 1929 m. kilusio streiko patvirtintas naujas meno mokyklos statutas. Pagal jį direktorius buvo skiriamas prezidento, mokytojai – švietimo ministro. Mokykla pavadinta Kauno meno mokykla.[2]

Meno mokykla turėjo Parengiamąjį (iki 1929 m.), Bendrojo lavinimo ir Specialųjį skyrius. Bendrojo lavinimo skyrius rengė piešimo mokytojus gimnazijoms (4 metų studijos), Specialusis – dailininkus (2 metų studijos). Specialiajame skyriuje dėstyta tapyba (nuo 1922 m.), grafika ir skulptūra (nuo 1926 m.), dekoratyvinė tapyba (nuo 1929 m.), dailioji keramika (nuo 1931 m.).

Mokykloje plėtoti realistinės kūrybos metodai, puoselėtas nacionalinės dailės tradicijos. 1926 m. veikė visuomeninės kultūrinės organizacijos „Tulpė“, „Trys skydai“, 1934 m. išleistas almanachas „Žingsnis“. Nuo 1938 m. veikė dailės kūrinių muziejus. Dėstytojai ir studentai dalyvavo dailės draugijų veikloje, parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Mokykloje mokėsi žymūs Lietuvos menininkai: Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Rudolfas Gopas, Vincas Grybas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Marcė Katiliūtė, Mykolas Labuckas, Jonas Mikėnas, Viktoras Palys, Viktoras Petravičius, Bronius Pundzius, Antanas Samuolis, Domicėlė Tarabildienė, Stasys Ušinskas, Viktoras Vizgirda ir kt. Gabiausi Meno mokyklos mokiniai buvo siunčiami tobulintis į Vakarų Europą. Grįžę jie dažniausiai pradėdavo dirbti Kauno meno mokykloje.[3]

Žymesni dėstytojai: Vladas Didžiokas, Mstislavas Dobužinskis, Vladimiras Dubeneckis, Adomas Galdikas, Jonas Janulis, Vytautas Kazimieras Jonynas, Petras Kalpokas, Rimtas Kalpokas, Jonas Mikėnas, Vaclovas Miknevičius, Kajetonas Sklėrius, Jonas Šileika, Stasys Ušinskas, Adomas Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.[4][5]

1939 m. rugsėjo 1 d. Kauno meno mokyklai suteiktos aukštosios dailės mokyklos teisės. Pagal 1940 m. gegužės 15 d. Seimo priimtą naują Dailės mokyklų įstatymą Kauno meno mokykla ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas reorganizuoti į Kauno taikomosios dailės mokyklą ir Vilniaus grynosios dailės mokyklą.[6] Abi šios mokyklos turėjo tas pačias aukštųjų mokyklų teises ir programą, numatytą tuo pačiu įstatymu. Pirmuoju Kauno taikomosios dailės mokyklos direktoriumi paskirtas Adomas Smetona.

1941 m. birželio 5 d. sovietinės valdžios nutarimu Kauno taikomosios dailės mokykla tapo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu, o Vilniaus grynosios dailės mokykla – Vilniaus dailės akademija. 1944 m. gruodžio 7 d. atkurtoji Vilniaus dailės akademija perorganizuota į Vilniaus valstybinį dailės institutą. 1951 m. SSRS aukštojo mokslo ministerijos potvarkiu Kauno ir Vilniaus dailės institutai sujungti į vieną LSSR valstybinį dailės institutą Vilniuje.

1951 m. į Ąžuolų kalną perkelta Kauno taikomosios dailės vidurinė mokykla, 1954 m. pavadinta Stepo Žuko vardu. 1959–1989 m. Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumas. 1989 m. technikumas tapo Kauno aukštesniąja meno mokykla. 2001 m. rugpjūčio 24 d. mokykla integruota į Kauno kolegiją ir pavadinta Justino Vienožinskio menų studijų centru, vėliau – Justino Vienožinskio menų fakultetu.[7] 2018 m. prijungus Kauno kolegijos Humanitarinių studijų centrą, fakultetas pavadintas Menų ir ugdymo fakultetu.

Pastatų kompleksas redaguoti

Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija pastatyta buvusio Kauno tvirtovės IX baterijos (1883–1888 m.) teritorijoje Ąžuolų kalne, Žaliakalnyje.[8] 1912–1915 m. čia buvo keliama Kauno tvirtovės vėliava.[9]

Sklypą juosia metalinė ir betoninių stulpų tvora (jai panaudotos baterijos aptvaro liekanos), papuošta pelėdomis (skulpt. Vincas Grybas, 1924 m.).

Vakarinėje sklypo dalyje yra reprezentacinis sektorius, rytinėje – ūkinis. 1924 m. sklypas sutvarkytas ir apželdintas, buvusių baterijos statinių požemiuose įrengta gipso liejykla. Pastatai sustatyti laisvai: centre stovi Meno mokykla, pagrindiniu fasadu atsukta į vakarus, toliau į šiaurę – galerija, orientuota į pietus. Jas jungia platus takas. Rytinėje dalyje, prie Kriaušių gatvės, yra nedidelis sargo namelis (1924 m.).

Meno mokykla buvo pirmasis objektas Kaune, statomas nepriklausomos valstybės lėšomis.

Meno mokykla redaguoti

Meno mokyklos rūmai pastatyti 1922–1923 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos narių, dailininko Justino Vienožinskio, Stasio Šilingo ir pačių būsimųjų studentų, t. p. dėstytojų veiklumo, ryžto bei sumanumo dėka. Projektą paruošė architektas Vladimiras Dubeneckis. Iškilmingas atidarymas įvyko 1922 m. balandžio 11 d. Rūmuose buvo studijos, biblioteka, paskaitų salė, mokytojų kambarys, kooperatyvas, mansardoje – atelje patalpos mokytojams. 1928 m. rytinėje mokyklos pusėje pristatytos keramikos dirbtuvės.

Mokyklos sienoms mūryti naudotos sugriuvusių Fredos priemiesčio namų plytos (jas, ir kitas medžiagas į Ąžuolų kalną gabenę per Nemuną patys būsimieji m-los dėstytojai ir studentai). Pamatai iš akmenų ir betono. Perdangos medinės. Grindys lentų, antrojo aukšto koridoriuje – parketinės. Stogas dengtas skarda. Pastatas dviejų aukštų su mansarda. Antrojo aukšto pietinėje pusėje yra aula. Į bendrą galinio fasado kompoziciją įjungtas nedidelis keramikos dirbtuvių korpusas ir arkinė sienutė su pelėda.

1969 m. šiaurinėje sklypo dalyje pastatytas gamybinių dirbtuvių korpusas, pagalbiniai trobesiai.

2005–2008 m. atlikta mokyklos pastato rekonstrukcija.[10]

Laikinoji galerija redaguoti

M. K. Čiurlionio kūrinių laikinoji galerija veikė 1925–1936 m. Iš Maskvos į Kauną 1920 m. rugpjūčio 1 d. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės parvežti M. K. Čiurlionio kūriniai. Jų saugojimui nuspręsta pastatyti laikinąją galeriją. 1924 m. statybai iš valstybės biudžeto skirta 19 000 litų. Projekto autorius V. Dubeneckis, statybos organizatorius ir ilgametis direktorius dailininkas Paulius Galaunė.

1925 m. rugsėjo 24-29 d. dar nebaigtuose rūmuose atidaryta Čiurlionio 50-osioms gimimo metinėms skirta jo kūrinių paroda. 1925 m. gruodžio 13 d. įvyko dailės galerijos atidarymas.[11] Statyba kainavo 255 932 litų. M. K. Čiurlionio kūriniai eksponuoti antrajame aukšte, pirmajame aukšte buvo muziejinių vertybių sandėliai, salėse – senosios tapybos, liaudies meno ekspozicija, ruoštos parodos.

Pastato pamatai betoniniai, sienos sumūrytos iš susprogdintos IX baterijos plytų, tinkuotos. Perdangos gelžbetoninės, stogas skardos, grindys lentų, laiptai betono. Galerijos antrojo aukšto salėse įrengtos stiklinės lubos. 1936 m. M. K. Čiurlionio paveikslus perkėlus į Vytauto didžiojo kultūros muziejų, galerijos pastatas atiduotas Meno mokyklai. Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija – pirmasis muziejinis pastatas Lietuvoje.[12][13]

Paveldo objektas redaguoti

2001 m. kovo 13 d. Kauno meno mokyklos pastatų kompleksas įrašytas į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2003 m. spalio 9 d. paskelbtas kultūros paminklu.[14] 2007 m. birželio 19 d. LR Vyriausybės nutarimu įrašytas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.[15]

Direktoriai redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Vyriausybės žinios, 1922 m. liepos 21 d., Nr. 97. – 3 psl. [1]
  2. ↑ Vyriausybė žinios, 1929 m. gegužės 6 d., Nr. 298. – 1-3 psl. [2]
  3. ↑ Kaunas. Istorija, praeitis, dabartis (sud. Rimantas Viedrynaitis). – K.: Šviesa, 2006. – 86-87 psl. – ISBN 5430-04-399-0
  4. ↑ Irena Dobrovolskaitė. Kauno meno mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 619 psl.
  5. ↑ Lietuvių enciklopedija, T.18, 1959. – 218–219 psl.
  6. ↑ Vyriausybės žinios, 1940 m. gegužės 25 d., Nr. 706. – 355–356 psl. [3]
  7. ↑ http://www.kauko.lt/kolegija.php?id=256 Archyvuota kopija 2011-09-17 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ http://195.182.68.156/DB/pilnas.jsp?mc=26536[neveikianti nuoroda]
  9. ↑ Arvydas Pociūnas. Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais. – V.: Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008. – ISBN 978-9955-423-64-5 – 18 psl. [4][neveikianti nuoroda]
  10. ↑ http://www.smm.lt/naujienos/pranesimai.htm?id=2110
  11. ↑ Per 10 metų 40.000 lankytojų // Lietuvos aidas, 1935 m. gruodžio 5 d., Nr. 311 (2574). – 3 psl. [5]
  12. ↑ Kauno architektūra / Jolita Kančienė. Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija A. Mackevičiaus g. 27, 29. – V.: Mokslas, 1991. – ISBN 5-420-00641-3 – 160–162 psl.
  13. ↑ 300 kultūros paminklų (sud. Zita Žemaitytė). – V.: Mintis, 1980. – 76 psl.
  14. ↑ „Kauno meno mokyklos statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-10.
  15. ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=301395

Literatūra redaguoti

  • Apolonija Valiuškevičiūtė. Kauno meno mokykla. – V.: VDA leidykla, 1997. – ISBN 9986-571-28-6
  • Apolonija Valiuškevičiūtė. Kauno dailės institutas (1940–2000), antroji knyga. – K.: Jono Petronio leidykla, 2002. – 581 p.: iliustr. – ISBN 9986-9305-8-8
  • Dalia Ramonienė. Kauno meno mokyklos mokinių sąvadas. – V.: VDA leidykla, 2006. – 233 p. – ISBN 9955-624-52-3
  • Modernios Lietuvos dailės ištakos: Kauno meno mokykla (sud. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė) – V.: VDA leidykla, 2008. – 183 p. – ISBN 978-9955-85-416-6
  • Modernios Lietuvos dailės ištakos: Kauno meno mokykla (sud. Raimonda Kogelytė-Simanaitienė) – V.: VDA leidykla, 2008. – 183 p. – ISBN 978-9955-85-416-6
  • Raimonda Simanaitienė, Inga Valentinienė, Sigutė Bronickienė, Birutė Šležienė. Piešiame Pelėdų kalne. Kauno meno mokyklos 100-mečiui. – K.: Kauno kolegija, 2022. – 9 p. – ISBN 978-9955-27-617-3
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kauno_meno_mokykla&oldid=7002500"