Vytauto Didžiojo paminklai stovi daugelyje Lietuvos vietovių. Dauguma paminklų buvo pastatyti apie 1930 m., minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Yra paminklų ir kitose šalyse, kurių teritorijas yra valdęs Vytautas Didysis.
Biustas buv. Vytauto Didžiojo vardo pradinės mokyklos kiemelyje. Po biustu skyde įrašyta: Vytautas/ Didysis/ 1932–1430/ LDK. Pagamintas iš ąžuolo. Idėjos autorė mok. Aluona Saveikienė
Stovėjo Varnabūdės miške, prie Kvietiškio. Bokšto pavidalo, sumūrytas iš akmenų, su įrašu „1430–1930. Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim.“ Pastatytas Kazlų Rūdos miškų urėdijos tarnautojų ir urėdo lėšomis. Laukymė apsodinta ąžuolais ir uosiais. Sovietmečiu 1960 m. nugriautas.
2008 m. restauruotas [1] (projekto vykdytojas: LR Restauratorių sąjunga). Gretimame Lauksodžio kaime ta pačia proga pastatytas paminklas Vytauto motinai Birutei. Paminklai sovietmečiu nebuvo suniokoti.
Paminklas iš šviesiai rausvo granito. Skulptorius „grąžino“ Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas. Granitas buvo atvežtas iš Vytauto laikų Lietuvos žemių – Ukrainos.
Bronzinė statula, iškilusi virš keturių nugalėtų karių: ruso, lenko, totoriaus ir vokiečių kryžiuočio, laikančio sulūžusį kardą. Pristigus lėšų, karininkai parėmė paminklo statybą, ir jis 1932 m. atsirado Panemunėje, arčiau kareivinių. 1952 m. paminklas nugriautas ir sunaikintas.
Pašventinta spalio 26 d. Paminklas turėjo stovėti greta pirmosios Kernavės bažnyčios pamatų, tačiau projekto nepatvirtino Kernavės rezervatas, todėl galiausiai paminklas apsistojo klebonijos kieme.
Pastatytas prie Lietuvos muitinės, priešais Širvintos tiltą vietoje vokiečių per I Pasaulinį karą pastatyto pergalės paminklo. Apie 1948 m. nugriautas, 1990 m. atstatytas.
Įrašo ant postamento fragmentas „... Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejui atminti“. Pastatytas kapinėse, priešais bažnyčią, vietos klebono Stepono Pilkos (1917–1994) rūpesčiu.
Pastatytas miestelio centre, priešais bažnyčią. Trikampio plano, akmeninis, su geležiniu kryžiumi viršuje. Šalia paminklo stovėjo stiebas vėliavai. Apie 1946 m. nugriautas.
Paminklas atlaikė karą ir sovietmetį. 1998 ir 2004 m. restauruotas. Ant paminklo esanti data „1930“ reiškia ne jo pastatymo, bet Vytauto Didžiojo metus.[5]
Už santūriomis tautinėmis spalvomis dažyto dvigubo Vytauto kryžiaus pastatymą kaimiečiai kalėjo: Jonas-Gardine, o Kazys-Gardine ir Vilniuje. Apie 1939-40 m. kryžius savaime nunyko. [6]
Pastatytas prie bažnyčios, betoninis. Manoma, kad jį sukūrė skulpt. Juozas Zikaras. 1944 m. vasarą bombarduojant miestelį biustas nukrito nuo postamento. 1990 m. paminklas atstatytas. Biusto kopiją padarė skulpt. Vladas Žuklys.
Paminklo aukštis siekia 4 m, betoninis, su užrašu „Brangina laisvę pajevoniečiai 1918–1935“. Paminklas sovietmečiu nebuvo nugriautas. Restauruotas 1994 m., 2003 m. ir 2020 m.[7]
Projektą sukūrė dail. Petras Tarabilda, dirbo archit. Stasys Neliubšis
8,3 m aukščio, su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Paminklą kaip laisvės simbolį po II pasaulinio karo sovietai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, kadangi perlojiškiai tam trukdė, be to, jį statant, buvo panaudoti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros.
Obeliskas pastatytas Lietuvos kariuomenės inžinerijos bataliono kareivinių kieme, betoninis. 6-ajame dešimtmetyje nugriautas. 1989 m. restauruotas ir atstatytas kitoje vietoje, ties Klaipėdos g. 19 (iš kiemo pusės).[9]
Daugiau nei 5 m aukščio ir per 10 tonų sveriantis tamsiai pilkos spalvos granito paminklas pastatytas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos iniciatyva. Viršuje granite iškalti Gedimino stulpai ir totorių simbolis Tarak-Tamga, vidurinėje dalyje – Vytauto Didžiojo valdymo, totorių atsikėlimo į LDK ir Žalgirio mūšio metai. Apatinę paminklo dalį juosia užrašas: Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas.
Pastatytas J. Vinciūno rūpesčiu prie Žaugėdos upelio. Pirmasis toks paminklas lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Už tai lenkų valdžia J. Vinciūną ir jo draugijos narius nubaudė.
Vytauto Didžiojo kelio medinė skulptūra „Vytautas Didysis“, vaizduojanti sėdintį kunigaikštį Vytautą, vienoje rankoje laikantį kalaviją, kitoje – Lietuvos valstybės simbolį Vytį.[10]
Kryždirbys Jeronimas Jasudas (1891–1975), atkurtojo paminklo architektas – Antanas Plaipa, skulptorius – Osvaldas Neniškis
1929–1930 m. mokytojo Zigmo Jauniaus iniciatyva Tūbinėse buvo pastatytas betoninis trikampis paminklas Vytautui Didžiajam. Trijose paminklo plokštumose buvo atvaizduoti Vyčio, Gedimino bareljefai bei valstybės 10-mečio atkūrimo simbolika. Prie paminklo valstybinių švenčių bei kitų progų metu rinkdavosi vietiniai gyventojai, organizuodavo renginius jaunalietuviai, pavasarininkai, šauliai. 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Paminklo viršūnę puošusį geležinį kryžių-saulutę išsaugojo Tūbinių kaimo gyventojal Juzefa Benėtaitė bei Katauskių šeima. 2015 m. kryžius perduotas Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui.
2015 m. paminklas buvo atkurtas. Originalus paminklas stovėjo A. Stulginskio ir Gardavos gatvių sankryžos trikampyje – šiuo metu neišlikusioje erdvėje. Atstatytas sklype arčiau klebonijos, šalia A. Stulginskio gatvės. Paminklo aukštis be kryžiaus – 2,95 m, su kryžiumi – 3,72 m. 2018 m. sausio 18 d. įrašytas į Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 42103).[11]
Akmeninis, piramidės formos, monumentas su valstybinio himno eilutėmis: Iš praeities tavo sūnūs te stiprybės semia.Tegul meilė LIETUVOS dega mūsų širdyse.
3 metrų aukščio bronzinė skulptūra Vilniaus pilių teritorijoje senojo arsenalo kiemelyje. Skulptūra nulieta meistro Rimanto Keturkos pagal skulptoriaus Vytauto Kašubos gipsinę skulptūrą, puošusią Lietuvos paviljoną Niujorko pasaulinėje parodoje 1939 metais. Skulptūra išlieta už JAV gyvenusios rašytojoa Birutės Magadalenos Kemežaitės lėšas[12].
6 m aukščio paminklas, pastatytas ant Kartuvių kalno. Statė paaugliai (piemenys): Stasys Gučius, Kostas Saladžius ir Pranas Zabulionis. 1989 m. restauruotas.
Miesto centre, Gogolio ir Sovietskaja gatvių sankryžoje, esančiame 15 m aukščio paminkle pavaizduoti: Vytautas Didysis ir jo vietininkas Breste Vladimiras Vosylkaitis, o taip pat Mikalojus Radvila Juodasis. [13]
Paminklas 4,7 m aukščio, ąžuolinis, pastatytas šalia Pelesos šv. Lino bažnyčios ir Pelesos privačios bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos lietuvių mokomąja kalba. Paminklo statybos iniciatoriai – Pelesos lietuvių visuomeninis susivienijimas „Gimtinė“.
Vytautas Didysis ir mes (sud. J. Bučas, R. Mačikėnienė). – Kaunas: Lietuvos kultūros fondo klubas „Aukuras“, 1991.
Nukentėję paminklai (sud. Marija Skirmantienė, Jonas Varnauskas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. – 246 p.: iliustr. – ISBN 5-420-01237-5