Rudra

(Nukreipta iš puslapio Rudras)
Muzikos grupė: Rudra (grupė).

Rudra (skr. रुद्र = rudrá-, reiškia „šiurpus“, „pasibaisėtinas“, „keliantis raudas“) – vediškasis dievas, įkūnijantis audrą, įtūžį, griaunamąją galią. Jo buvo baiminamasi ir buvo stengiamasi, kad jis būtų kuo atokiau nuo aukojimo ritualų.

Rigvedoje“ jis laikomas marutų, vėtrų, griaustinio, žaibavimo dievų (dar vadinamų rudrais), tėvu. Viena jo funkcijų – vaisingumas ir derlumas, kita – naikinimas ir siaubas. „Rigvedoje“ Rudrai skirtos 3 giesmės, iš viso šiame tekste jis yra paminėtas 75 kartus. Ghoru (Siaubinguoju) vadinamas Rudra siųsdavęs mirtį, bet sykiu galėdavęs padėti jos išvengti. Tituluojamas Pašupačiu (Žvėrių valdovu) ir siejamas su gydomosiomis žolėmis. Rudra „Rigvedoje“ vadinamas „trimočiu“ (trayambaka – iš garsios Mahamritjundžajos mantros), jo žmona – Rudranė arba Rodasė („abu pasaulio skliautai“).

Jadžurvedoje“ yra Rudrai skirta svarbi šlovinimo litanija „Šatarudryja“ (dar vadinama Rudram), kuri kas dieną recituojama Pietų Indijos šaivų šventyklose.

Vėliau imta jį tapatinti su Šiva (jau Švetašvatara upanišadoje Rudra tapatinamas su Aukščiausiuoju Dievu) ir Rudra pradėjo įkūnyti niršiąsias, gąsdinančias savybes: Šiva Rudros pavidale yra niršus griovėjas ir naikintojas. Pagal vieną iš mitologijos tyrinėtojų versijų, Šiva buvo vienas iš Rudros epitetų, kuriuo buvo siekiama suminkštinti jo žiaurumą (šiva reiškia „palankusis“). Taip pat kaip Šiva, Rudra vadinamas kitais vardais, būdingais ir Šivai: Bhava, Šarva, Išana, Pašupatis, Bhyma, Ugra, Mahadeva.

Štai kaip Rudra apibūdinamas viename iš daugybės mitų:

Rudra lyg pykčio ugnis išsiveržė iš Brahmos kaktos, jame įsikūnijo visos griaunančios jėgos ir pačios baisiausios ir grėsmingiausios dievų savybės. Niūrus, įtūžęs ir vienišas jis pasitraukė nuo visų ir apsigyveno atkampiuose šiauriniuose kalnuose, ant Himavato. Jam buvo pavesta valdyti žvėris, ir todėl šis dievas dar vadinamas Pašupačiu, Žvėrių valdovu. Laukinio medžiotojo išvaizdos, apsisiautęs kailiniais, raudonas, su melsvai juodais į kuokštą surištais plaukais jis bastėsi po kalnus ir miškus, apsiginklavęs juodu lanku ir strėlėmis.

[1]

Pasak puranų, Rudra nebuvo pakviestas į Dakšos rengiamą aukojimą, kur dalyvavo visi dievai, todėl įtūžęs pasirodė per patį aukojimo įkarštį, strėle peršovė auką (ši pavirto antilope ir pakilusi į dangų virto Mrigaširšos žvaigždynu). Užpuolęs dievus, Rudra juos sužalojo, o Dakšai nukirto galvą (vėliau jam grąžino ožio galvą). Kitur pasakojama, kad dievai patys pasikvietė Rudrą į aukojimą, kad šis nugalėtų Pradžapatį. Rudra taip pat dalyvauja dievų kovoje prieš asurus, dėl Brihaspačio žmonos Taros. Rudra dar laikomas Angirasų giminės globėju.[2]

Šaivų pašupatų mokyklos tradicijoje Rudra ėmė reprezentuoti ezoterines Šivos funkcijas, susijusias su apeiginiu mirties nešvarumu ir mirusiųjų deginimo vietomis. Rudra vaizduojamas kaip medžiotojas, apsirengęs žvėrių oda, susitaršiusiais plaukais, su lanku ir juodomis strėlėmis.[3]

Žodis rudra- kildinamas iš ide. *rud-ló- („laukinis, šviežias, ūmus“) < *rū̆- „plėšti, atverti, kasti, gauti“.[4] Indiškoje tradicijoje dievavardis kildinamas iš veiksm. ru-/rauti („kaukia, riaumoja“) arba rudh-/ruṇáddhi („trukdo, varo, stabdo“).

ŠaltiniaiKeisti

  1. Senovės Indijos mitai /E. Tiomkinas, V. Ermanas.– Vilnius: Mintis, 1989.- p.15
  2. Мифы народов мира. Рудра , B. H. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  3. Kazimieras Seibutis. Rudra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  4. Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Tübingen–Berne–Munich: A. Francke, 1957/1969