Rudakrūtis ežys
| Erinaceus europaeus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Rudakrūtis ežys | ||||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Erinaceus europaeus Linnaeus, 1758 | ||||||||||||||||
| Paplitimas | ||||||||||||||||
 Rudakrūčių ežių paplitimo arealas Europos žemyne |
Rudakrūtis ežys (Erinaceus europaeus) – ežinių (Erinaceidae) šeimos, ežių (Erinaceinae) pošeimio, paprastųjų ežių (Erinaceus) genties žinduolių rūšis. Ilgą laiką buvo laikomas viena rūšimi kartu su šiauriniais baltakrūčiais ežiais (Erinaceus roumanicus) ir pietiniais baltakrūčiais ežiais (Erinaceus concolor), kurie jam buvo priskirti kaip porūšiai, tačiau po išsamių genetinių ir morfologinių tyrimų visi jie išskirti į atskiras rūšis.
.jpg)
Išvaizda redaguoti
Stambiausia paprastųjų ežių (Erinaceus) genties rūšis. Kūnas 230–280 mm ilgio. Suaugęs rudakrūtis ežys įprastai sveria 750–1213,5 g[2], o maksimalus užregistruotas svoris 2 kg. Kai kurie individai, gyvenantys natūraliomis sąlygomis laisvėje gali sverti iki 1600 g, bet tai dažniausiai prieš žiemos įmygį. Vasarą subrendę individai yra lengvesni nei rudens metu ir vidutiniškai sveria apie 800 g, mažiausias subrendusio svoris 500 g.
Nugara ir šonai apaugę trumpais tamsiais spygliais, ant pilvo yra gelsvi plaukai.
Paplitimas redaguoti
Paplitę pietvakarių, šiaurės vakarų Europoje bei vakarinėje Šiaurės Europoje dalyje. Rytuose nuo šiaurės Europos jų savaiminis arealas pasiekia Rusijos Valdajaus aukštumą ir Volgos ištakas.
Arčiausiai nuo Lietuvos rudakrūčių ežių populiacijos gyvena šiaurės rytų Latvijoje, nesiekdamos Dauguvos, tiksliau vidurio Vidžemėje ir vidurio Latgaloje bei į šiaurę ir rytus nuo jų.
Buveinė redaguoti
Gyvena miškų pakraščiuose, krūmuose, soduose, parkuose.
Gyvenimo būdas redaguoti
Rudakrūčiai ežiai yra naktiniai gyvūnai, kurie per naktį gali nueiti vieną ar du kilometrus, ieškodami maisto. Pasibaigus vegetaciniam sezonui, spalio – lapkričio mėn. užmiega žiemos miegu. Žiemos miego metu sulėtėja fiziologiniai procesai, kūno temperatūra nukrinta 5–6 laipsniais. Pavasarį, kylant temperatūrai kovo – balandžio mėnesiais širdis ima plakti tankiau. Prabunda, kai aplinkos temperatūra pakyla iki 15 laipsnių. Stipriai atšilus žiemos metu, taip pat gali prabusti. Iškilus pavojui ežiai susiriečia į spyglių kamuoliuką norėdami apsiginti.
Rudakrūčių ežių patinai ir patelės lytiškai subręsta per 253 dienas. Nėštumas užtrunka 30 dienų. Gimsta 4–6 (rečiau 2–10) pliki ir akli, apie 12–25 g svorio jaunikliai, kuriems po kelių dienų užauga spygliai. Praregėti pradeda 14 dienų amžiaus. Nuo 21 dienos ima kaltis pieniniai dantys. Per maitinimo laiką jie priauga iki 235 g svorio. Jaunikliai 42 dienas būna maitinami tėvų.
Rudakrūčiai ežiai (Erinaceus europaeus) ir šiauriniai baltakrūčiai ežiai (Erinaceus roumanicus) tarpusavyje gali kryžmintis.[reikalingas šaltinis]
Priešai redaguoti
Gamtoje rudakrūčių ežių priešai yra Europiniai opšrūs, rudosios lapės, miškinės kiaunės, didieji apuokai, kilnieji ereliai.
Auginimas redaguoti
Rudakrūčius ežius galima auginti. Klaidingai yra manoma, kad ežiams galima duoti pieno, jo net tik kad negalima, bet jis yra ir kenksmingas jiems (paleidžia vidurius)[reikalingas šaltinis]. Tinka virtas vištos skeletas, kuris stiprina dantis. Maisto racionas gana įvairus: sliekai, smulkūs graužikai, varlės, vabzdžiai, sraigės, kruopos, duona ir kt. Gamtoje ežiai gyvena 7–8 metus, o nelaisvėje gali sulaukti 11,7 metų. Nelaisvėje auginami rudakrūčiai ežiai trimis mėnesiais subręsta anksčiau už gyvenančius laisvėje.
Amžius redaguoti
Seniausias pasaulyje moksliškai patvirtintas rudakrūtis ežys buvo rastas Danijoje, vykdant piliečių mokslo projektą, kuriame dalyvavo šimtai savanorių. Rudakrūtis ežys patinas, pavadintas vardu Torvaldas (Thorvald), išgyveno 16 metų, t. y. 7 metais ilgiau nei ankstesnis rekordininkas.[3]
2016 m. taip vadinamo "Danijos ežių projekto" organizatoriai paprašė Danijos piliečių surinkti visus rastus negyvus ežius, kad būtų galima geriau suprasti, kiek paprastai Danijoje išgyvena ežiai. Daugiau nei 400 savanorių surinko 697 negyvus ežius iš visos Danijos, maždaug po 50 % iš miesto ir kaimo vietovių.[3]
Tyrėjai negyvų ežių amžių nustatė skaičiuodami augimo linijas plonuose ežių žandikaulių pjūviuose, t. y. panašiu metodu, kaip medžių rievių skaičiavimą. Ežių žandikauluose matyti augimo linijos, nes žiemos miego metu pas ežius sulėtėja kalcio metabolizmo apykaita. Dėl to kaulų augimas smarkiai sumažėja arba visiškai sustoja, todėl susidaro augimo linijos, kuriose viena linija reiškia vieną miegą žiemos metu.[3]
Rezultatai parodė, kad seniausiam pasaulyje ežiui buvo 16 metų - tai yra seniausias kada nors rastas, moksliškai užfiksuotas rudakrūtis ežys 7 metais senesnis už ankstesnį ilgaamžį rekordininką, kuris buvo išgyvenęs 9 metus. Kiti du individai yra išgyvenę atitinkamai 13 ir 11 metų.[3]
Nepaisant to, kad šis atneštas negyvas ežys ir buvo ilgaamžis, tačiau vidutinis jų amžius buvo tik apie dvejus metus, o maždaug trečdalis (30 %) ežių nugaišo sulaukę vienerių metų arba net anksčiau. Dauguma (56 %) ežių žuvo pereidami kelius, 22 % - ežių reabilitacijos centre (pavyzdžiui, užpuolus šunims), o 22 % mirė laukinėje gamtoje dėl natūralių priežasčių.[3]
Daktarė Sofija Lund Rasmusen (Sophie Lund Rasmussen) pasakoja toliau: "Nors pastebėjome, kad didelė dalis individų miršta sulaukę vienerių metų, mūsų duomenys taip pat parodė, kad jei individai išgyveno šį gyvenimo etapą, jie potencialiai galėjo gyventi ir iki 16 metų, bei kelerius metus susilaukti palikuonių. Taip gali būti dėl to, kad ežiai palaipsniui su amžiumi įgyja vis daugiau patirties. Jei jiems pavyktų išgyventi iki dvejų ar daugiau metų, jie greičiausiai būtų išmokę išvengti tokių pavojų, kaip automobiliai ir plėšrūnai."[3]
Tyrimai taip pat parodė, kad ežių patinai apskritai išgyveno 24 % ilgiau nei patelės (atitinkamai 2,1 ir 1,6 metų), o tai yra neįprasta žinduoliams. Be to, ežių patinai dažniau žuvo keliuose, ypač kaimo vietovėse liepos mėnesį, kuris Danijoje yra ežių poravimosi sezono įkarštis.[3]
Daktarė Sofija Lund Rasmusen (Sophie Lund Rasmussen) pasakoja apie galimą priežastį, kodėl ežių patinai išgyvena ilgiau už pateles: "Tikėtina, kad patinai yra linkę išgyventi daugiau nei patelės, nes paprasčiausiai lengviau būti patinu. Ežiai nėra teritoriniai gyvūnai, tad patinai retai kovoja. O patelės savo palikuonis augina vienos. Deja, kiekvienais metais daug ežių žūsta keliuos, ypač poravimosi sezono metu vasarą, nes ežiai eina didelius atstumus ir ieškodami partnerių kerta daugiau kelių."[3]
Tyrėjai taip pat paėmė audinių mėginių, kad ištirtų, ar giminingos kraujomaišos laipsnis turi įtakos rudakrūčių ežių gyvenimo trukmei. Ankstesniais tyrimais buvo nustatyta, kad Danijos ežių populiacijos genetinė įvairovė yra maža, o tai rodo didelį giminingos kraujomaišos laipsnį. Gimininga kraujomaiša gali sumažinti sveiką populiaciją, nes iš kartos į kartą perduodamos paveldimos ir potencialiai mirtinos sveikatai ligos. Keista, bet rezultatai parodė, kad gimininga kraujomaiša nesutrumpino ežių gyvenimo trukmės.[3]
Daktarė Sofija Lund Rasmusen (Sophie Lund Rasmussen) pasakoja toliau: "Deja, daugelio laukinių gyvūnų rūšių populiacija nyksta, nes tai dažnai lemia padidėjusį gimininga kraujomaiša, kadangi dėl nykimo sumažėja retesniems gyvūnams tinkamų partnerių pasirinkimas. Šie mūsų tyrimai rodo, kad jei ežiams pavyksta išgyventi iki pilnametystės, nepaisant didelės kraujomaišos, kuri gali sukelti keletą potencialiai mirtinų, paveldimų ligų, jų kraujomaiša nesumažina jų ilgaamžiškumo. Tai gana geras atradimas ir labai teigiama žinia dėl jų tolesnių apsaugos perspektyvų."[3]
Šis darbas buvo paskelbtas bendradarbiaujant su Pietų Danijos universiteto Biologijos instituto tarpdisciplininių populiacijų dinamikos centro profesoriumi Ovenu Jonesu (Owenu Jonesu), vyresniuoju tyrėju Tomu Bjornebju Bergu (Thomas Bjørneboe Berg) iš Naturamos, bei su geomokslų ir gamtos išteklių valdymo katedros profesore iš Kopenhagos universiteto Hele Jakobe Martens (Helle Jakobe Martens).[3]
Šis tyrimas pavadinimu "Anyone Can Get Old—All You Have to Do Is Live Long Enough: Understanding Mortality and Life Expectancy in European Hedgehogs (Erinaceus europaeus)" yra paskelbtas žurnale "Animals".[3]
Papildomi duomenys redaguoti
Rudakrūčių ežių kūno temperatūra 34,0ºC. Gana greitai bėga, gerai plaukia vandenyje.
Taip pat skaitykite redaguoti
- Šiaurinis baltakrūtis ežys (Erinaceus roumanicus) - Lietuvoje gyvenanti paprastųjų ežių (Erinaceus) rūšis.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „IUCN Red list - Erinaceus europaeus“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacijos rūšių raudonasis sąrašas. Nuoroda tikrinta 2016-09-09. Straipsnis anglų k.
- ↑ genomics.senescence.info / Age entry for Erinaceus europaeus
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 ox.ac.uk / World’s oldest European hedgehog found in citizen science project; (University of Oxford) | Published 15 Feb 2023
Nuorodos redaguoti
- mdpi.com / Anyone Can Get Old—All You Have to Do Is Live Long Enough: Understanding Mortality and Life Expectancy in European Hedgehogs (Erinaceus europaeus); by Sophie Lund Rasmussen [ORCID] , Thomas B. Berg [ORCID] , Helle Jakobe Martens and Owen R. Jones. Animals 2023, 13(4), 626; | Received: 18 December 2022 / Revised: 4 February 2023 / Accepted: 6 February 2023 / Published: 10 February 2023
- itis.gov / Erinaceus europaeus Linnaeus, 1758, anglų kalba
- departments.bucknell.edu / Erinaceus europaeus, anglų k.
- iucnredlist.org / Erinaceus europaeus, anglų k.
- arkive.org / Hedgehog (Erinaceus europaeus) Archyvuota kopija 2015-01-08 iš Wayback Machine projekto., anglų k.
- mammal.org.uk / Hedgehog (Erinaceus europaeus), anglų k.
- issg.org / Erinaceus europaeus Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto., anglų k.
