Richard Schweizer
Richardas Valdemaras Šveiceris (vok. Richard Waldemar Schweizer, Voldemaras Baranauskas; 1910 m. kovo 13 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje – ?) – SS unterštumfiureris, SD pareigūnas nacių okupuotoje Lietuvoje.
Biografija redaguoti
Užaugo Kybartuose, Maironio gatvėje. Toje pačioje gatvėje gyveno jo vienaamžis Bronius Aušrotas, kuriuos vėliau siejo žvalgybinė veikla. Šeimoje kalbėdavosi vokiškai. Lankė vokiečių pradžios mokyklą ir progimnaziją. Laisvai kalbėjo lietuviškai.[1]
1937 m. rudenį Lietuvoje dirbo vokiečių Kulturverband organizacijos amatininkų jaunimo skyriaus vadovu. Bendradarbiavo su nacių Vokietijos saugumo tarnyba SD. Vokietijos ir Lenkijos karo metu, nuo 1939 rugsėjo 1 d. iki 16 d., Bronius Aušrotas jį Vievyje pastebėdavo vykstantį į Lenkiją, manomai, sekti, kokie traukiniai iš Vilnijos vykdavo į Lenkijos–Vokietijos frontą.[1]
1940 m. gyveno Eitkūnuose, Rytų Prūsijoje, netoli geležinkelio stoties, ir dirbo SD, Vokietijos rytų pasienyje vadovaujančiai nacių jėgai. Spalio mėnesį kartu su Aleksandru Lileikiu užverbavo Juozą Ilčiuką dirbti vokiečių žvalgybai.[2] Eitkūnuose pažinojo Vytautą Reivytį, kuris 1941 m. tapo Lietuvos saugumo policijos vadu ir suorganizavo visų Lietuvos provincijos žydų suėmimą. Vytauto Reivyčio žmona buvo kilusi iš Kybartų ir jos tėvai buvo Broniaus Aušroto tėvų geri pažįstami. 1940 m. gale Bronius Aušrotas per Vytautą Reivytį suėjo su Richardu Šveiceriu ir jo paprašė iš Kybartų atgabenti jo šeimos žieminius rūbus, kuriuos ten paliko pas savo tėvus. Tuo metu Bronius Aušrotas nacių Vokietijos karinei žvalgybai abverui dirbo Tilžėje ir taip pat kaip ryšininkas su Lietuva dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronte.[1] 1941 m. kovo mėnesį Richardas Šveiceris atvažiavo į Tilžę savo tarnybiniams reikalams naudojamu Mercedes Benz automobiliu. Atidavė du lagaminus su paltais ir suknelėmis. Jis nesutiko paimti nė minimalaus atlyginimo už šią paslaugą, tačiau pasakė, jog ateityje gal Bronius Aušrotas galės jam padaryti kokią nors paslaugą. Jums pabėgėliams yra brangus kiekvienas pfenigas, gi aš galiu šias išlaidas nesunkiai pakelti.[3]
Richardas Šveiceris buvo SS A operatyvinės grupės vado Franco Valterio Štalekerio vertėjas ir vairuotojas. Jį lydėjo į Kauną 1941 m. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Dvi dienas Štalekeris bendravo su lietuviais karininkais, tarp jų Broniumi Norkumi.[4] Kaune naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją dvi valandas nesėkmingai kalbino Joną Dainauską, lietuvių sukilėlių atkurtos Lietuvos saugumo laikinąjį vadovą, imtis priemonių prieš žydus, juos izoliuoti ir apvalyti. Štalekeris aiškino žydų ir bolševikų sąsajas, jog „žydai buvo pirmieji NKVD pagalbininkai“, ir kad žydai „Paramos“, „Maisto“ ir „Valgio“ įmonių personalų skyriuose dirbo kaip NKVD padaliniai. Štalekeris pats tiesiogiai neragino žydų žudyti, tačiau jo vertėjas Richardas Šveiceris pirštu knaktelėdamas sau į galvą davė suprasti, jog Lietuvos žydai bus išžudyti.[5]
Istorikas Arvydas Anušauskas ir žurnalistė Gražina Sviderskytė mano, jog Richardas Šveiceris vadovavo Lietūkio garažo žudynėms. Jisai iš veido panašus į nuotraukose įamžintą geltonplaukį žudiką. Juozas Surma, vienas iš KGB įtariamų žudynių dalyvių, Lukiškėse kameros draugams pasakojo, jog jisai tose dalyvavęs žudynėse ir netgi kažkiek organizavęs, nes pažinojo „tokį Šveicerį“. Vienas vokietis žudynių fotografas liudijo, kad fotografuoti bandė drausti SS karininkas, pagal tris rombus apykaklės atvartuose – untersturmfiureris, koks ir buvo Richardas Šveiceris.[6]
1941 m. Kaune organizavo vyriausią gestapo komendatūrą. IX forte dalyvavo žydų žudynėse.
1941 m. rugpjūčio 27 dienos rytą suėmė Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinį Leoną Prapuolenį.[7]
1941 m. lapkričio 29 d. dalyvavo 1-mo bataliono vado Kazio Šimkaus surengtoje vakarienėje pagerbti Karl Jäger ir jo bendradarbius. Richard Schweizer pasakė šmaikščią kalbą apie sunkų bet reikalingą darbą žydus išnaikinti.[8]
1942 m. liepos 2 d. kartu su gestapininkais Karl Jäger, Alfons Scholz ir August Müller dalyvavo baliuje, kuriame rengėsi steigti Jono Vokietaičio sumanytą lietuvių-vokiečių kultūros draugiją. Dalyvavo lietuvių tarėjai Ignas Taunys, Povilas Vladas Ivanauskas, Jonas Karutis, Kazys Šimkus, Stasys Kviecinskas ir Ignas Vylius-Vėlavičius.[9]
1944 m. balandžio 30 d. Kaune šturmfiureris Ričardas Šveiceris kartu su Aleksandru Frėju (Laisvėnu) revolverius ištraukę suėmė Jurgį Valiulį ir atėmė iš jo radijo ryšio šifravimo pratyboms naudojamą Benjamino Sereiskio lietuvių-rusų kalbų žodyną. Išsikvietė automobilį, kuriuo Šveiceris su Valiuliu nuvažiavo į centrinę gestapo būstinę Lietuvoje, Darbo rūmuose, Kęstučio ir Vytauto prospektų kampe. Jį nuvedė į trečią aukštą, į saugumo policijos pavaduotojo, Kauno gestapo viršininko Schmitzo kabinetą. Ričardas Šveiceris dirbo jo pavaduotoju. Schmitz juos nusiuntė į rūsį kur jį tardė hauptšturmfiureris Raucha, o kankino Lietuvos vokietis šarfiureris Helmutas Heltkė (Helmut Heltke). Rūsyje taip pat buvo tardomi Bronius Bieliukas, Jonas Deksnys, Bronius Budginas, Klemensas Brunius, Izidorius Kurklietis ir kiti. 1944 gegužės 2 ar 3 d. Lietuvių saugumo policijos Kauno apygardos viršininkas Jurgis Malskis gatvėjė suėmė savo pažįstamą Juozą Rudoką ir jo namuose rado šifrą. Rudokas prašė jo jį suplėšyti, bet Malskis jį atidavė Šveiceriui. Heltkė, pastarojo įsakytas, Rudoką smarkiai sukruvino.[10]
Ričardas Šveiceris pažinojo Adolfą Damušį ir jo uošvį, Kybartų-Eitkūnų perėjimo viršininką Pšibilskį. Karo metu sutiko Damušį ir sakė, "O, žinai ką, aš turiu užeit pas tavo uošvį ir išgert su juo bonką konjako. Jis man buvo geras, ir jis mane praleisdavo visuomet. Ir žiūrėkit, kaip atsiliepė tai." Vėliau, kai Damušį suėmė kaip pogrindininką, jo žmona Jadvyga nuėjo pas Šveicerį kalbėtis. Jai sakė, "Ką jis, kad įsimaišęs į tą dalyką? Kodėl su tokiais?" [11]
1944 m. dirbo žvalgybos dalinyje „Meldehauptkommando Wisla“.
Po karo Voldemaro Baranausko vardu gyveno Rotenburge, Vokietijoje. Jį išaiškinus buvo internuotas Noimiunsterio stovykloje britų okupacinėje zonoje. Jį tardė 1946 m. gegužės 31 d. Manoma, kad jį paleido mainais už informaciją britų žvalgybai.[12] 1960 m. jį tardė Vysbadene, Vokietijoje.[4]
Nuorodos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Aušrotas, Bronius (1992). Laisvė niekas nežadėjo. Gravitas. p. 61.
- ↑ Baranauskas, Boleslovas (1961). „Ilčiuko Juozo parodymai“. Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
- ↑ Aušrotas, Bronius (1992). Laisvė niekas nežadėjo. Gravitas. p. 107.
- ↑ 4,0 4,1 Dieckmann, Christoph (2007). „Christoph Dieckmann. The German Invasion and the Kaunas Pogrom.“. Shared History, Divided Memory: Jews and Others in Soviet-occupied Poland, 1939-1941, edited by Elazar Barkan, Elizabeth A. Cole, Kai Struve. Leipziger Universitätsverlag. p. 359.
- ↑ Sviderskytė, Gražina (2008). XX Amžiaus slaptieji archyvai. Versus Aureus. p. 67. ISBN 978-9955-34-118-5.
- ↑ Sviderskytė, Gražina (2008). XX Amžiaus slaptieji archyvai. Versus Aureus. p. 69. ISBN 978-9955-34-118-5.
- ↑ Stankeras, Petras (2008). „Istoriografija“. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Mintis. p. 36. ISBN 978-5-417-00958-7.
- ↑ Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla. pp. 241–242. ISBN 978-9986-780-98-4.
- ↑ Blynas, Zenonas (2007). Karo metų dienoraštis 1941-1944 m. Lietuvos istorijos instituto leidykla. p. 387. ISBN 978-9986-780-98-4.
- ↑ Mockūnas, Liūtas (1997). Pavargęs herojus. Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje. Baltos lankos. pp. 98–102. ISBN 9986-813-67-0.
- ↑ Petrauskaitė-Vanderstoep, Laima; et al. (2014). „Adolfas Damušis.“. Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940-1944 m. Aukso žuvys. pp. 105–106. ISBN 978-6098-12-003-5.
{{cite book}}: Explicit use of et al. in:|last=(pagalba) - ↑ Sviderskytė, Gražina (2008). XX Amžiaus slaptieji archyvai. Versus Aureus. p. 98. ISBN 978-9955-34-118-5.