Regina Januškevičienė
Regina Januškevičienė, (rus. Янушкевич Регина Викентьевна; 1896 m. liepos 8 d. Masikvietiškyje, dab. Vilkaviškio rajonas – 1978 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje) – Lietuvos ir sovietinės Rusijos scenaristė ir aktorė.
Biografija redaguoti
Gimė ir augo valstiečio Vinco Vaitavičiaus šeimoje.
Mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, dalyvavo teatrinėje veikloje. Ištekėjo už teisininko, Rusijos IV Dūmos deputato Mykolo Januškevičiaus, gimė duktė. Pirmojo pasaulinio karo metu jauna šeima atsidūrė Peterburge. Jame R. Januškevičienė 1915 m. parašė pirmąją pjesę „Jau ne pirmas“, ji suvaidinta lietuvių karo pabėgėlių teatre.
Po karo M. Januškevičius grįžo į Lietuvą, o R. Januškevičienė liko Petrograde. Vadovavo darbininkų dramos rateliui, antrą kartą ištekėjo už karinio komisaro A. Titovo. Kartu su mama, broliais ir seserimis persikėlė į Maskvą. 1922 m. pradėjo studijuoti Teatrinio meno institute GITIS (vad. Vsevolodas Mejerholdas), 1923–1926 m. mokėsi GEKTEMAS' o (rus. ГЭКТЕМАС) Valstybinėse eksperimentinėse teatrinėse dirbtuvėse. Dalyvavo Sovietinės Rusijos įvairių teatrinių organizacijų veikloje. 1920 m. išsiskyrė su A. Titovu. Maskvoje mokėsi kino scenaristų kursuose, vaidino V. Mejercholdo teatre. Su šio teatro režisieriumi Nikolajumi Eku (rus. Николай Экк) sukūrė šeimą, drauge su žinomu turkų poetu ir dramaturgu Nazimu Hikmetu įsteigė teatrą „Šluota“ (rus. „Metla“).
1931 m. su Nikolajumi Eku ir Aleksandru Stolperiu parašė scenarijų pirmajam sovietiniam garsiniam filmui „Kelialapis į gyvenimą“ (studija Mežrabpomfilm). Šioje N. Eko režisuotoje juostoje vaidino Motinos vaidmenį. Filmas buvo populiarus Sovietų Sąjungoje. N. Ekui užsakė sukurti naują filmą, kuriam R. Januškevičienė parašė scenarijų ir tikėjosi pagrindinio vaidmens. 1936 m. išleistas pirmasis sovietinis spalvotas meninis filmas „Grunia Kornakova“, jame vaidino naujoji N. Eko žmona Valentina Ivašova.
1936 m. mirė duktė iš antrosios santuokos Renė. Tais pačiais metais R. Januškevičienė išbandė jėgas animacijoje – parašė scenarijų filmukui „Pasaka apie piktą Meškiną, klastingą Lapiną ir linksmąjį Piemenį“.
1941 m. atvažiavo į LTSR – planavo įsteigti Kauno kino studiją, bet tam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Per karą dirbo agitbrigadoje – rašė pjeses, važinėjo su koncertais ir spektakliais po fronte kovojančius Raudonosios armijos dalinius. 1947 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo konsultante LTSR Kinematografijos komitete. 1959 m. parašė paskutinį savo scenarijų animaciniam filmukui lietuvių legendos motyvais „Gintarinė pilis“ (Sojuzmultfilm studija), 1968 m. išleido memuarus.
Filmografija redaguoti
Aktorė redaguoti
- „Kelialapis į gyvenimą“ (meninis filmas, 1931 m.)
Scenaristė redaguoti
- „Kelialapis į gyvenimą“ (meninis filmas, 1931 m.)
- „Grunia Kornakova“ (meninis filmas, 1936 m.)
- „Pasaka apie piktą Meškiną, klastingą Lapiną ir linksmąjį Piemenį“ (animacinis filmas, 1936 m.)
- „Gintarinė pilis“ (animacinis filmas, 1959 m.)
Bibliografija redaguoti
Januškevičienė R. „O metai nelaukia...“ – „Vaga“, 1968