Atverti pagrindinį meniu

Ralph Vaughan Williams

(Nukreipta iš puslapio Ralfas Vonas Viljamsas)
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ralfas Vonas Viljamsas
Ralph Vaughan Williams, 1954.jpg
R. V. Viljamsas 1954 metais
Gimė: 1872 m. spalio 20 d.
Daun Empnio km., Glosteršyras
Mirė: 1958 m. rugpjūčio 26 d. (85 metai)
Londonas
Palaidotas: Vestminsterio vienuolyno kapinės
Tautybė: anglas
Veikla: Kompozitorius, folkloristas
Žinomas už: „Kylantis vieversys“
Žymūs apdovanojimai:

Britanijos Imperijos Nuopelnų ordinas (1935)

Commons-logo.svg Vikiteka: Ralph Vaughan WilliamsVikiteka

Ralfas Vonas Viljamsas (Ralfas Voanas Viljamsas, angl. Ralph Vaughan Williams, 1872 m. spalio 12 d., Daun Empnio km., Glosteršyras – 1958 m. rugpjūčio 6 d., Londonas) – XX a. Anglijos kompozitorius, muzikos atlikėjas, folkloristas.

Savo kūryboje jis rėmėsi anglų folkloro dainomis ir Anglijos XVII a. bei Elžbietos laikų muzika, dėl ko vertinamas nacionalinės Anglijos muzikos atgaivintoju XX a. pirmojoje pusėje.

BiografijaKeisti

Ralfas Vonas (Voanas) Viljamsas gimė 1872 m. spalio 12 d. Daun Empnio kaime, Kostvoldo vikarate Glosteršyre. Jo tėvas buvo žemų pareigų dvasininkas − vikaras. R. V. Vonas išmoko groti pianinu, smuiku ir vargonais būdamas vaiku, pradėjo kurti muziką nuo šešerių. 1887 m. jis pradėjo mokytis Čarterhaus mokykloje Godlminge, kur pramoko groti violončele. 1890 m. jis įstojo į Karališkąjį muzikos koledžą Londone, kur po dvejų metų jo mokytoju tapo kompozitorius Hubertas Peris (1848−1918). H. Peris skatino jį studijuoti Betchoveno muziką, sudomino choraliniais kūriniais. 1892 m. R. V. Viljamsas persikėlė studijuoti muzikos ir istorijos į Trejybės koledžą Kembridže. Jo mokytoju buvo Čarlzas Vudas (1866−1926), kurį R. V. Viljamsas apibūdino geriausiu instruktoriumi, kurį tik pažinojęs. 1894 m. R. V. Viljamsas įgijo muzikos bakalauratą ir sekančiais metais − istorijos. Tuo pat metu jo draugu tapo Gustavas Holstas (1874−1934), kurį R. V. Viljamsas minėjo padarius didžiausią įtaką jo muzikai.

1897 m. spalio 9 d. R. V. Viljamsas vedė violončelininkę ir pianistę Adelę Fišer. Po to 6 mėnesius studijavo pas Maksą Bruchą Berlyne. 1895−1899 m. jis dirbo vargonininku Londono Šv. Barnabo bažnyčioje. Apie 1900 m. kompozitorius buvo žinomas tik keletu dainų, iš kurių daugiausiai buvo atliekama „Linden Lea“. Nuo 1902 m. R. V. Viljamsas intensyviai rinko anglų liaudies dainas. Kaip daugelis to meto darvinizmo paveiktų intelektualų jis tikėjo, kad folklorinės dainos netrukus išnyks dėl sparčios šalies industrializacijos. 1904−1906 m. jis redagavo senovinių religinių himnų rinkinį „Anglų himnalas“ (išleistas 1906 m.), kūrė jam aranžuotes bei keletą originalių kompozicijų, tarp kurių „Sine Nomine“. Įkvėptas V. Vitmeno eilių, sukūrė „Jūros simfoniją“ (A Sea Symphony) ir „Link nežinomo krašto“ (Toward the Unknown Region). Ypač vaisingos kompozitoriui buvo studijos pas prancūzų kompozitorių M. Ravelį 1908 metais Paryžiuje.

R. V. Viljamsas išgarsėjo 1910 m. su didelės sėkmės sulaukusiu „Fantazijos pagal Tomo Talio temą“ atlikimu Trijų chorų festivalyje. „Jūros simfonija“ sulaukė sėkmės Lydso festivalyje. 1911 m. Trijų chorų festivaliui R. V. Viljamsas paruošė „Penkias mistines dainas“ pagal Dž. Herberto eiles. 1914 m. buvo atlikta jo „Londono simfonija“. Pirmojo pasaulinio karo metu R. V. Vonas tarnavo karo lauko medikų brigadoje. Po apmokymų, 1916 m. jis dirbo fronto linijoje ties Arasu Prancūzijoje. Jo laimei, tai truko neilgai ir dalinys buvo nukreiptas į Salonikus Graikijoje. Pasibaigus karui 1918 m. R. V. Viljamsas buvo pakviestas tapti kompozicijos profesoriumi Karališkajame muzikos koledže, užėmė prestižinį Bacho choro muzikos direktoriaus postą iki 1926 metų. 1918 m. užbaigė savo pirmąją operą „Varovas Hju“ (Hugh the Drover, premjera 1924 m.). 1919 m. Oksfordo universitetas jam suteikė muzikos garbės daktaro laipsnį. Jis sukūrė „Mišias G minore“ tvirtindamas: „nėra priežasties, dėl kurios ateistas negalėtų sukurti geras mišias“. 1921 m. kompozitorius buvo paskirtas Folklorinių dainų draugijos viceprezidentu. Per savo gyvenimą R. V. Viljamsas užrašė daugiau nei 800 liaudies dainų.

R. V. Viljamso kalėdinė daina

1925 m. R. V. Viljamsas sukūrė oratorijas „Flos Campi“ ir „Sancta Civitas“, pastarąją vertino geriausiu savo choraliniu kūriniu. 1929 m. įvyko jo operos „Įsimylėjęs seras Džonas“ (Sir John in Love) pastatymas pagal V. Šekspyro komediją „Vindzoro šmaikštuolės“. Vėliau sekė dar dvi operos „Nuodingas bučinys“ (The Poisoned Kiss) ir „Jūrų klajūnai“ (Riders to the Sea). 1930 m. kompozitorius paruošė šokio spektaklį „Jobas“ (Šokio maskė) pagal V. Bleiko eiles. 1935 m. įvyko R. V. Viljamso „Simfonijos Nr. 4“ premjera ir jis apdovanotas valstybiniu Nuopelnų ordinu. „Simfonija Nr. 4“ pasižymėjo liūdnu tonu. 1937 m. kompozitorius buvo apdovanotas Šekspyro prizu iš Hamburgo universiteto, tačiau jau 1939 m. jo muzika buvo uždrausta fašistinėje Vokietijoje kaip antinacistinė propaganda. Antrojo pasaulinio karo metu 1943 m. įvyko jo „Simfonijos Nr. 5“ premjera, jis rašė muziką karo filmams. Svarbiausiu jo vėlyvuoju kūriniu tapo šokio spektaklis „Piligrimo kelionė“ (The Pilgrim’s Progress, 1951) pagal Dž. Banjano alegoriją. Viso kompozitorius parašė 9 simfonijas. 1951 m. mirus žmonai, R. V. Viljamsas 1953 m. vedė antrą kartą − poetę Ursulą Vud. Pora keliavo po JAV ir Italiją. Ir šiais vėlyvaisiais metais kompozitorius nenutraukė intensyvios kūrybos. Ralfas Vonas Viljamsas mirė 1958 m. rugpjūčio 6 d. Londone, palaidotas Vestminsterio vienuolyno kapinėse. Populiariausiu R. V. Viljamso kūriniu yra simfoninė poema „Kylantis vieversys“ (The Lark Ascending) pagal Dž. Meredito eiles, atlikta dar 1920 metais.

LiteratūraKeisti

NuorodosKeisti