Rakugo
Rakugo (jap. 落語, pažodžiui: krentantys žodžiai) – japonų teatro žanras, kuriame vienas aktorius (jap. 落語家 = rakugoka), apsirengęs tradiciniais rūbais, pasakoja komišką istoriją. Pasirodymo metu aktorius visą laiką sėdi scenoje, istoriją perteikia keisdamas mimiką, balso tembrą, gestus. Kartais naudoja sulankstomą vėduoklę (jap. 扇子 = sensu) ir nedidelį rankšluostėlį (jap. 手拭 = tenugui). Aktoriai tradiciškai yra vyrai, tačiau šiuolaikiniame rakugo vaidina ir moterys.[1]
Rakugo istorija siekia XVI a., bet plačiau išpopuliarėjo Edo laikotarpiu. Tuo metu atsirado pirmieji profesionalūs rakugo aktoriai, specializuoti teatrai. Komiškos rakugo istorijos tapo ilgesnės, detalesnės, sudėtingesnės. XIX a. pabaigoje Japonijoje buvo apie 400 rakugo teatrų. To laiko žymiausiu aktoriumi ir žanro vystytoju pripažįstamas Sanjutei Enčio (jap. 三遊亭圓朝 = Sanyūtei Enchō, 1839-1900).
Šiuo metu egzistuoja dvi pagrindinės rakugo kryptys: klasikinis, kuriame pasakojamos daugiausiai Meidži ir Taišio laikotarpiu sukurtos istorijos, bei naujasis, paliečiantis šiuolaikines temas. Nors rakugo populiarumas, lyginant su XIX a. pabaiga, yra sumažėjęs, jis išlieka populiariu teatro žanru.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Sandra Buckley. The Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. Taylor & Francis, 2009, p. 414-415